Формы прилагательных в сравнительных конструкциях (на материале церковнославянского текста XII–XIII вв.)

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama apibrėžtumo ir komparatyvumo funkcinių semantinių laukų sąveika XII–XIII a. Uspenskij kodekso tekstuose, parašytuose bažnytine slavų kalba. Taip pat analizuojama, ar gali lyginamoji reikšmė veikti būdvardžių paprastųjų arba įvardžiuotinių formų vartojimą lyginamosiose konstrukcijose. Analizei pasitelkiamos tik tokios lyginamosios konstrukcijos su jungtuku ßêî (àêû), kurių lyginimo objektu einančiame daiktavardiniame junginyje yra būdvardis. Nagrinėjamose lyginamosiose konstrukcijose dažnesnės yra paprastosios būdvardžių formos, šiuo atveju jos vartojamos daiktavardiniame junginyje su daiktavardžiais, kurių reikšmė nėra aktualizuota, tai yra daiktavardis vartojamas nereferentiškai. Jis yra tik tam tikros grupės su tam tikru požymiu atstovas. Daiktavardis nėra siejamas su konkrečiu daiktu, o reiškia apibendrintą sąvoką. Įvardžiuotinės formos vartojamos tik tuo atveju, jeigu yra lyginama su unikaliu objektu arba su visa grupe (generalizacija). Taigi galima teigti, kad būdvardžio forma priklauso ne nuo požymio intensyvumo ar požymio apibrėžtumo, o nuo viso daiktavardinio junginio funkcijos. Taip pat būdvardžio formų pasirinkimo šiuo atveju negalima sieti ir su einančiu pažyminiu komparatyvinėje konstrukcijoje būdvardžio predikatyvumo laipsniu