Ar iki 22-os nėštumo savaitės neišgyvenusio žmogaus vaisiaus palaikų sunaikinimas kartu su medicininėmis atliekomis nepažeidžia teisės būti oriai palaidotu?
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2019 | 1(19) | 2 | 22 |
Straipsnyje analizuojama, ar iki 22-os nėštumo savaitės neišgyvenusio žmogaus vaisiaus palaikų sunaikinimas kartu su medicininėmis atliekomis nepažeidžia oraus, etiško ir pagarbaus laidojimo principo? Nors medicinos mokslas yra nenuginčijamai įrodęs, jog žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, požiūris į dar negimusio vaiko teisinio statuso svarbą bei galimybę nėra vieningas. Dėl to siekis įtvirtinti teisinį reguliavimą, nustatantį prenatalinėje stadijoje besivystančios gyvybės orų, pagarbų bei etišką palaikų laidojimą, tampa ryžtingu iššūkiu. Neišgyvenusių žmogaus embrionų ir vaisių palaikų deginimas, kartu su medicininėmis atliekomis, atskleidžia įstatymų požiūrį į negimusią gyvybę. Straipsnyje nagrinėjama užsienio šalių teismų praktika, tarptautinės sutartys, konvencijos bei kiti teisės aktai. Iš atliktos analizės matyti, jog daugelis valstybių linkusios iki 22-os nėštumo savaitės neišgyvenusius žmogaus vaisius ir embrionus laikyti medicininėmis atliekomis. Lietuvos teisė žmogaus embriono ir vaisiaus teisinio statuso nėra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžusi, taip pat nesutariama dėl teisinės apsaugos bei suteikiamų teisių. 2017 metais svarstytas ir nuo 2018 metų gegužės 1 dienos įsigaliojęs žmonių palaikų laidojimo įstatymo pakeitimo įstatymas, leidžia neišgyvenusius žmogaus vaisius ir embrionus prilyginti žmogaus palaikams ir suteikia galimybę juos oriai palaidoti ar kremuoti. Šis pokytis pakeitė iki tol galiojusį nehumanišką teisės požiūrį į dar negimusį vaisių. Tačiau Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, embrionų ir vaisių palaikus prilyginanti žmogaus palaikams, nenustačiusi prenatalinio amžiaus ribos.
This article aims to answer the question of whether the disposal of a foetus of a human not reaching the 22nd week of pregnancy with medical waste does not violate the right to dignified burial. The paper seeks to clarify whether the conceived and unborn child can be the subject of human rights. By answering this question, one can look for a solution to the issue of the dignified burial of the foetus and the embryo of the perished human. Medical science has undeniably proved that human life appears from the moment of conception, however, the jurisprudential approach to the subjective nature of the unborn child is not unanimous, and the aspiration to establish the rights of the developing life in the pre-natal stage becomes a decisive challenge. The burning of non-surviving of human embryos and foetuses with medical waste reveals the attitude of the law towards unborn life. In order to achieve the goal, the case law of foreign countries and international treaties and conventions are examined. The research carried out shows that a decision regarding to the subjectivity of unborn life is inherent to the law of many foreign countries, Lithuania being not an exception. They Lithuanian law does not have an explicit and unambiguous definition of the legal status of the human’s embryo and foetus, and has no concerns on its legal protection and the rights. The Law on the Amendment of the Law on the Burial of Human Remains was considered and adopted in 2017. It equates non-surviving human foetuses and embryos to human remains and allows them to be buried or cremated with dignity. This change has altered the inhumane legal attitude to the unborn life that has been prevailing so far. However, Lithuania is one of the few countries comparing the remains of embryos and foetuses to human remains without establishing the boundary of pre-natal age.[...]