Beauty in language: Tolkien’s phonology and phonaesthetics as a source of creativity and inspiration for the lord of the rings

Abstract

J. R. R. Tolkien’s Lord of the Rings is one of the most popular works of the 20th C. Its popularity is due in part to the linguistic depth, the artistry of style, and the unity of worldview displayed therein. Tolkien’s position on beauty in languages, his delight in individual words – especially names, and his specialty in Old English were addressed in his research, and also incorporated in his mythology and stories of Middle-earth. Elements of Tolkien’s linguistic aesthetics include aesthetic sensitivity and appreciation for the sounds of words, phonetic fitness between their sound and their meaning, ancient semantic unity in the words of old languages and the mythology embedded in them, and our sensitivity or aesthetic responses to sound patterns in language. His views in phonology and phonaesthetics were applied directly to his invented languages, to his mythology of Middle-earth, and to the various prose styles of English used in writing Lord of the Rings.

J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“ yra vienas populiariausių XX a. literatūros kūrinių. Jo populiarumą iš dalies lemia lingvistinė gelmė, stiliaus meniškumas ir jame pateikta pasaulėvokos vienovė. Tolkieno požiūris į kalbų grožį, jo žavėjimasis atskirais žodžiais, ypač vardais, ir jo profesinis domėjimasis senąja anglų kalba buvo pasitelkti tiek jo moksliniuose tyrinėjimuose, tiek įtraukti į Viduržemio pasakojimų mitologiją. Tolkieno lingvistinės estetikos elementai apima estetinę pajautą ir žodžių skambesio svarbą, garso fonetinio artimumo reikšmei pripažinimą, senųjų kalbų žodžių pirmapradį semantinį glaudumą su į juos įrašyta mitologija, taip pat ir mūsų jautrumą arba estetinį reagavimą į kalbos garsines struktūras. Tolkieno pažiūros į fonologiją ir fonetinę estetiką buvo tiesiogiai pritaikytos jam kuriant kalbas, Viduržemio mitologiją ir įvairius anglų prozos stilius kūrinyje „Žiedų valdovas“.