Членные прилагательные как средство дифференциации разрядов прилагательных в церковнославянском языке
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Volume | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|---|
2014 | 6(1) | 1 | 192 | 201 |
Straipsnyje nagrinėjama tarpusavio ryšys tarp būdvardžių įvardžiuotinių arba paprastųjų formų vartojimo ir jų leksinės semantinės grupės XII–XIII a. Uspenskij kodekso tekstuose. Pateikiama būdvardžių klasifikacija pagal tai, ar jie turi įvardžiuotinių / paprastųjų formų koreliaciją, parodomas sąryšis tarp formos ir semantikos bei būdvardžio priesagos ir įvardžiuotinės arba paprastosios formos pasirinkimo. Darybiniu požiūriu bažnytinės slavų kalbos būdvardžių grupės kartais nesiskiria viena nuo kitos (ypač tai matosi palyginus su lietuvių kalba), be to, dažnai matome reikšmių (santykinės – posesyvinės, kokybinės – santykinės) diferenciaciją tos pačios leksemos ribose. Taigi senovės rusų raštininkai galėjo pasinaudoti būdvardžių įvardžiuotinių arba paprastųjų formų koreliacija kaip nauja priemone būdvardžių semantinėms grupėms diferencijuoti.
The relationship between the use of the adjective in long or short form and its belonging to a specific lexical-semantic category in the texts of Uspensky codex of 12th–13th centuries is examined in the article. The author presents the classification of adjectives on the basis of the presence / lack of correlation of long / short forms of a certain adjective and establishes close links of adjective suffix with adjective form. In the Church Slavonic there was no clear derivational distinction what is groups of adjectives concerned. Moreover, the differentiation of meanings was often held within a lexeme. That is why Russian ancient scribes could use long and short forms of adjectives as a new mean of differentiating their categories.