| Abstract: | Pasaulyje plintant tvaraus žemės dirbimo sistemoms yra svarbu išsiaiškinti jų ilgalaikę įtaką dirvožemio savybėms ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijai. Tokio tipo ilgalaikių eksperimentų nėra daug, be to, jie atlikti esant labai nevienodoms klimato ir dirvožemio sąlygoms. Tuo tikslu Aleksandro Stulginskio universiteto Bandymų stotyje (540 52ʹ57. 7″, 230 50ʹ3.51″) nuo 1988 m. pradėtas vykdyti ilgalaikis stacionarus lauko eksperimentas. Straipsnyje pateikti 2015–2016 m. tyrimų duomenys. Eksperimento lauko dirvožemis yra giliau glėjiškas pasotintasis palvažemis (PLb-g4), kurio granuliometrinė sudėtis – priemolis ant sunkaus priemolio. Viršutinio armens sluoksnio pHKCl – 6,6–7,0, judriojo fosforo (P2O5) – 131,1–206,7 mg kg-1, judriojo kalio (K2O) – 72,0–126,9 mg kg-1, humuso – 1,68 %. Eksperimento tikslas – įvertinti ilgalaikio skirtingo žemės dirbimo įtaką dirvožemio temperatūrai, drėgniui ir anglies dioksido (CO2) emisijai kukurūzų bei vasarinių miežių pasėliuose. Tirti skirtingo intensyvumo pagrindiniai žemės dirbimo būdai: 1) tradicinis arimas 23–25 cm gyliu (kontrolinis – palyginamasis variantas), 2) seklus arimas 12–15 cm gyliu, 3) gilus purenimas 23–25 cm gyliu, 4) seklus purenimas 12–15 cm gyliu, 5) nedirbta žemė (tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą). Tyrimų duomenimis, CO2 emisijos intensyvumas priklausė nuo kritulių kiekio vegetacijos metu. Sausais metais CO2 emisija buvo mažesnė nei drėgnais, o skirtumai tarp žemės dirbimo variantų buvo ryškesni – dažniausiai mažiausias dujų emisijos intensyvumas buvo iš nedirbtos žemės. Drėgnais metais esminiai skirtumai tarp žemės dirbimo variantų nenustatyti. Dirvožemio temperatūra priklausė nuo žemės dirbimo intensyvumo ir meteorologinių sąlygų augalų vegetacijos metu
With a worldwide increase in the use of sustainable tillage systems, it is important to ascertain their long-term effects on soil properties and greenhouse gas emissions. However, there are not many long-term experiments of this type, and they are conducted in very different climatic and soil conditions. To fill a knowledge gap in this field of study, a long-term, stationary field experiment was set up at Aleksandras Stulginskis University’s Experimental Station (54°52ʹ57 N lat., 23°50ʹ51 E long.) in 1988. The current paper presents the experimental data from the 2015– 2016 period. The soil of the experimental site is Epieutric Endocalcaric Endogleyic Planosol (PL.gln-can-eup) with a texture of loam on heavy loam. The topsoil layer’s characteristics are as follows: pHKCL 6.6–7.0, available phosphorus (P2O5) content 131.1–206.7 mg kg-1, available potassium (K2O) content 72.0–126.9 mg kg-1, humus content 1.68%. This study set out to investigate the effects of long-term application of different tillage systems and meteorological conditions on soil temperature, moisture content and soil surface carbon dioxide (CO2) efflux in the stands of maize and spring barley. The experiment included the following primary tillage methods differing in intensity: 1) conventional ploughing (CP) at a 23–25 cm depth (control treatment), 2) shallow ploughing (SP) at a depth of 12–15 cm, 3) deep cultivation (DC) at a depth of 23–25 cm, 4) shallow cultivation (SC) at a depth of 12–15 cm and 5) no tillage (NT) (direct drilling). The findings of the study suggest that the soil surface CO2 efflux depended on the amount of rainfall during the crop growing season. In a dry year 2016, the soil CO2 efflux was lower than that in a wet year, the differences between the tillage treatments were more distinct, with the least flux being from the NT treatment |
