Lietuvos upių hidrokinetiniai ištekliai

Abstract

Šalies upių hidroenergijos ištekliai, kai naudojama potencinė energija yra gerai įvertinti. Elektros rinkoje ši energijos gamyba visiškai pasiteisina, tačiau toliau vystyti klasikinę hidroenergetiką, nepaisant esamų vis dar nepanaudotų upių energijos išteklių tampa vis sunkiau dėl draudimų tvenkti upes (Punys ir kt„ 2012). Viena iš išeičių - įsisavinti nepatvankines technologijas, pagrįstas laisvos vandens tėkmės greičio energijos (hidrokinetinės) naudojimu, kai nereikia statyti užtvankų upėse. Tyrimo tikslas - nustatyti pagrindinių Lietuvos upių hidrokinetinės (HK) energijos išteklius, įvertinti jų naudojimo galimybes šalies sąlygomis. Tirtos Lietuvos didžiosios upės - Nemunas ir Neris ir aštuonios mažos bei vidutinės upės. Upių hidrokinetinės (HK) energijos ištekliai buvo vertinami dviem nepriklausomais metodais - hidrologiniu ir hidrauliniu, adaptavus JAV naudotą (2012 m) metodiką. Nustatyta, kad šalies upių HK energijos ištekliai yra nereikšmingi, lyginant su tradiciniais potencinės hidroenergijos (patvankinės) ištekliais (net ir didelių upių). Skaitmeniniu modeliavimu įvertinti tik teoriniai HK energijos ištekliai tačiau ši informacija, leidžia identifikuoti palankiausius energetiniu požiūriu upių ruožus. Artimiausią dešimtmetį reikšmingesnė, pramoninė elektros energijos gamyba Lietuvoje, naudojant nepatvankines technologijas, yra negalima. Tačiau smulki, decentralizuota, ypač vietovėse nutolusiose nuo bendro elektros tinklo, elektros gamyba HK jėgainėse galėtų pasiteisinti