Ekonominė lokalizacija kaip priemonė darniam vystymuisi įgyvendinti: teorinis požiūris

Abstract

Ekonomikoms tampant labiau lokalioms, jas ne tik mažiau veikia globalūs galios centrai ir globalios krizės, bet jos tampa ir labiau gyvybingos ilguoju laikotarpiu, taupančios energetinius išteklius ir per tai prisidedančios prie aplinkos tausojimo. Dėl to manoma, kad ekonominė lokalizacija gali būti viena iš priemonių, kuri padeda įgyvendinti darnų vystymąsi. Ekonominę lokalizaciją, kaip palankią priemonę darniam vystymuisi įgyvendinti mato nemaža dalis ekonominės lokalizacijos idėjų plėtotojų, tačiau sutinkama ir kitokių požiūrių. Ekonominės lokalizacijos neigėjai suvokia ją kaip neleidžiančią atsiskleisti lyginamiesiems pranašumams ir dėl to pažeidžiančią vieną iš darnaus vystymosi principų – efektyvumą. Abejojantieji ekonominės lokalizacijos nauda linkęs vadovautis ekoefektyvumo kriterijumi. Gamybą lokalioms reikmėms jie palaiko tik tuomet, kai ji padeda sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas visoje gamybos ir vartojimo grandinėje

More localized economies are not only less affected by the global centres of power and the global crisis, but also they are becoming more viable and demonstrates efficient use of energy resources and protection of their living environment as well. Although a significant part of the developers of economic localization ideas sees economic localization like a supportive tool for sustainable development, the other views are visible. Deniers of economic localization perceive it as not permitting to reveal the comparative advantage in production and therefore violating one of the principles of sustainable development – efficiency. Researchers that are in doubts about the benefit of economic localization tend to follow the eco-efficiency criteria. They support production for local use only when it helps reduce greenhouse gas emissions throughout the entire production and consumption chain