Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis. Dvi etnokultūrinės nuorodos

Abstract

Žodžio „grožis“ etimologija lietuvių kalboje įpareigoja grožio patirtį suprasti kaip, iš vienos pusės, daikto atsigręžimo į mus, o, iš kitos, nusigręžimo nuo mūsų fiksaciją. Tokia lietuviško žodžio „grožis“ etimologinė rekonstrukcija leidžia išvengti tų kardinalių prieštaravimų, į kuriuos yra įsipainiojusi klasikinė Vakarų estetika. Kita vertus, lietuviško žodžio „menas“ etimologinių užuominų eksplikacija leidžia iš naujo aktualizuoti meno kūrinio tiesos problemą. Žodžių „grožis“ ir „menas“ lietuvių kalboje etimologinis bagažas yra dvi šios temos plėtotės etnokul-tūrinės nuorodos

The etymology of the word “beauty” in the Lithuanian language provides us with the obligation to realize the experience of beauty as the fixation of the turning of the object towards us on one hand and as the turning its back towards us on the other hand. Thus the etymological reconstruction of the word “beauty’ in the Lithuanian language marks by a dotted line the same meaningful charge, which, for example, in I. Kant’s esthetics, only the analysis of two categories - beauty and splendor is able to grab. I. Kant is extremely important for the evolution of this theme because he precisely depicts the controversies, experienced by imagination, which become especially obvious in striving to reflect the ideas of the mind. On the other hand, the etymology of the world “art” in Lithuanian language indicates the significance of Plato’s philosophy to the development of the philosophy of art. While presenting the issue of the transition from the experience of natural beauty to the truth of a piece of art, Plato’s philosophical legacy procures exclusive significance. The depiction of transcendental apprehension, developed in Plato’s philosophy, enables us to recognize the inadequacy of imagination towards the idea of transcendence. On the other hand, this enables us to recognize art as a negative though a very meaningful testimony of transcendence