Ekologinio ir darnaus turizmo švietėjiškos veiklos formos ir būdai

Abstract

Pastaraisiais dešimtmečiais turizmo plėtra auga ne tik visoje Europoje, bet ir Lietuvoje. Plėtojasi ES politika dėl ekoturizmo veiklos plėtros, kurioje akcentuojami darnaus vystymosi principai. Todėl ekoturizmas neišvengiamai siejamas su darniuoju turizmu. Darnaus ir ekologinio turizmo plėtra – vienas pagrindinių šio šimtmečio turizmo sektoriaus plėtros iššūkių ir prielaidų, norint išlaikyti konkurencingumą tarptautinėje turizmo rinkoje. Ekologinio turizmo plėtra Lietuvos verslininkams atvėrė naujas veiklos perspektyvas. Vis daugiau žmonių trokšta ilsėtis saugioje, švarioje ir ekologiškoje aplinkoje. Deja, svajodami apie keliones, pamirštame, kiek šis pomėgis gali sukelti žalos – masinis turizmas, priešingai nei darnus ir ekologinis turizmas, kelia oro taršos, gamtos vertybių apsaugos, gyvūnijos ir augalijos nykimo problemas, todėl siekiant šias problemas spręsti, būtina užsiimti švietėjiška veikla. Ekoturizmas reikalauja ne tik praktikos, bet ir atitinkamų žinių bagažo. Vis garsiau kalbama apie ekologinio turizmo gidų trūkumą, t. y. visuomenei trūksta žmonių, gebančių subtiliai atskleisti gamtos paslaptis, paskatinti turistus domėtis gamtos pasauliu ir prisidėti prie jos turtų išsaugojimo. Iš kitos pusės ekoturizmo paslaugų teikėjai pasigenda sąmoningų vartotojų. Juk ekoturizmas neįsivaizduojamas be ekoturistų – produktas be vartotojų gyvuoti negali. Iš tiesų sąmoningai ekoturizmą pasirenkančiųjų, t. y. socialinį susirūpinimą išreiškiančių, keliautojų grupė sudaro mažiausią ekoturizmo rinkos dalį. Didžioji dauguma siekia aktyvaus poilsio, nuotykių ir pramogų. Tai reiškia, kad ekoturizmo paslaugų teikėjas, siekdamas ekonominės naudos, negali užtikrinti teikiamų produktų atitikimo standartams. Siekiant spręsti minėtąją problemą, būtina organizuoti ugdomąsias programas, kurios formuotų socialiai pagrįstas ekoturistų nuostatas. Kitaip sakant pasitelkti edukologijos mokslą ekoturizmo verslo plėtrai. Todėl kyla esminiai klausimai: koks yra visuomenės informatyvumo poreikis vertybinių orientacijų kontekste, kas atsakingas už ekoturistų švietimą, kokie yra švietėjiškos veiklos būdai ir metodai vystant ekoturizmo verslą. Ekologinio turizmo sampratą ir principus nagrinėjo N. Hetzer (1965), D. Fennel (1999), M. Honey (1999), Darnios turizmo plėtros principus ir tradicijas detalizavo C. Hall (2000) ir kt. Lietuvos autoriai taip pat yra atlikę mokslinius tyrimus darnaus turizmo plėtros srityse – R. Ligeikienė ir R. Urbanskienė (1999), V. J. Žilinskas (2007), D. Labanauskaitė (2011), A. Baležentis (2012) ir kt. Vis dažniau kalbama apie edukologinį turizmą, jo plėtros perspektyvas, konkrečias programas, integravimą į ugdymo procesą. Tačiau Lietuvoje moksliniu požiūriu jis išsamiai nenagrinėtas, nėra atlikta mokslinių tyrimų. Aptinkami tik pavieniai moksliniai straipsniai atskiromis temomis. L. Salickaitė – Bunikienė ir E. Motiejūnienė apžvelgė 1992 -1997 m. edukologinę veiklą Drūkščių ekologinėje stotyje; D. Šaulienė analizuoja ekologinio ugdymo kaime aktualumą (1999);L. B. Garbačiauskienė, J. Stulpinaitė (2006) ekskursiją nagrinėja kaip žinių visuomenės raidos veiksnį;B. Švagždienė (2010) analizuoja turizmo paslaugos edukacinio potencialo raišką besimokančios organizacijos kontekste. M. Vilkonienė, R. Vilkonis (2005); gamtamokslinį ugdymą kaip integralų reiškinį Lietuvoje ir Latvijoje analizavo V. Lamanauskas, J. Gedrovics, J. Raipulis (2004); Edukologinio turizmo sąsajų su gamtamoksliniu ugdymu galima aptikti kai kuriuose moksliniuose ir metodiniuose straipsniuose. R. Vilkonis, R. Navickaitė (2007) aptarė ugdymą lauke skatinančią tarptautinę mokymosi partnerystę; I. Krivickienė (2010) aptaria ekskursijų metodo panaudojimo stiprinant mokinių mokymosi motyvaciją reikšmę.