Tėvų įtaka pradinių klasių mokinių fiziniam aktyvumui

Abstract

Straipsnis yra orientuotas į tėvų požiūrį į aktyvią pradinių klasių vaikų fizinę veiklą. Pasak PSO (pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis) fizinis aktyvumas kasmet mažėja, itin reikšmingas fizinio aktyvumo sumažėjimas nustatytas tarp pradinio amžiaus mokinių, ypatingai mergaičių. Todėl per visą vaiko ikimokyklinį ir mokyklinį amžių didžiausia atsakomybė tenka jo artimiausiems žmonėms – tėvams ir pedagogams, nuo kurių priklauso vaikų sveikata ir fizinis aktyvumas. Deja, šiandien tėvai, kurie turėtų rodyti pavyzdį augančiai kartai, dėl savo fizinio pasyvumo ar abejingumo vaikų kūno kultūrai neskatina jų pomėgio fiziškai lavintis, todėl dažnai laisvalaikiu mokiniai užsiima kita jiems patrauklesne ir reikalingesne, bet pasyvesne veikla. (Kardelis, Kavaliauskas, Balzeris, 2001). Autoriai apgailestauja, kad nepamąstoma apie savo ir savo vaikų netolimą ateitį – jų fizinės sveikatos būkę – ir nesiimama paprastų, bet veiksminų priemonių jai gerinti. Petrevičiūtė, R. (2013) teigia kad vaikas, augdamas šeimoje, perima tėvų gyvenimo būdą, požiūrį, tradicijas. Tačiau ne kiekvienoje šeimoje vaikas įgyja pakankamai žinių apie sveikatą, išmoksta ją saugoti, tausoti ir stiprinti. Todėl šeimai padeda ikimokyklinė įstaiga. E. Adaškevičienė teigia, jog „auklėjimo stiliai taip pat turi didelės įtakos vaikų charakterio bruožų formavimuisi, sveikatai. Šeimos pastangos praleisti laiką kartu, bendrauti vieniems su kitais, kurti tvirtus šeimos santykius ir savigarbą - tai lemia gerą vaikų fizinį aktyvumą. (Ornelas IJ, Perreira KM, Ayala GX, 2007). Eriksson, Nordqvist, Rasmussen, (2008) ištyrė sąsajas tarp tėvų paramos ir vaikų fizinio aktyvumo dažnio. Autoriai domėjosi šiuo aspektu, nes jų manymu šeima, šeimos vaidmenų modeliavimas yra svarbūs vaikams. Tėvai turėtų vaikams ne vien skiepyti fizinio aktyvumo svarbą, bet ir gerbti, tikėti, palaikyti įvairiose sitacijose savo vaikus. O tėvų įtaka jų vaikams su amžiumi vis mažėja (Eriksson, Nordqvist, Rasmussen, 2008). Prancūzų mokslininkų Julien B.; Philippe S. (2006) tikslas buvo apžvelgti jau turimas mokslines žinias apie tėvų įtaką vaikų fiziniam aktyvumui. Autoriai mini, kad tokių tyrimų taip pat buvo atlikta tik keleta, tad gana sunku nustatyti tikrąjį tėvų požiūrį į vaikų fizinį aktyvumą. Pagrindiniai šių tyrimų rezultatai patvirtina, kad ir nedidelė tėvų įtaka vaikams, vis vien yra reikšminga. Mokslininkai nustatė, kad vieni vaikai labiau palaikomi tėvų, kiti mažiau. Degval; Malinauskaitė (2008) pateikia 2008 metais atlikto tyrimo rezultatus, kur buvo analizuojami pirmaklasių fizinio aktyvumo ypatumai, atsižvelgiant į tėvų socialinę – ekonominę padėtį. Remiantis tyrimo rezultatais autorės teigia, kad tėvų socialinė – ekonominė padėtis turi įtakos pirmokų sportavimui ir jų fiziniam aktyvumui. Daugiausia vaikų, lankančių sporto ar šokių būrelius, žaidžiančių kompiuterinius žaidimus, buvo aukšto tėvų išsilavinimo ir didelių pajamų šeimose. Taip yra todėl, kad mažas pajamas turinčios šeimos neturi galimybės išleisti vaikus į sporto būrelius, įsigyti kompiuterį. Jų vaikai daugiau laiko praleidžia lauke būdami fiziškai aktyvūs. Apibendrinat šį skyrių galima teigti, jog ugdant vaiko sveikos gyvensenos įgūdžius ir įpročius šeimos įtaka yra pati svarbiausia ( Zumeras, Gurskas,(2012); Gudžinskienė (2011); K. Kardelis, (2001) ir daugelis kitų Lietuvos mokslininkų pabrėžia, kad vis tik tėvai stokoja žinių apie fizinio aktyvumo naudą. Tyrimo reikšmingumas. Rašant straipsnį, buvo remtasi pragmatizmo paradigma. Pragmatikai mano, kad į ugdymą reikėtų žiūrėti ne kaip į pasirengimą gyvenimui, o kaip į patį gyvenimą.