Valuation of companies’ using multiples: theoretical approach

Method of multiples is the most popular used in valuation of the companies. This method is based on the price at which comparable companies are traded on the market. There are many multiples used in valuation, and we face a problem of choosing multiples to use in valuation. Financial markets worldwide are experiencing a boom in major transactions on participatory assets in the companies. Indeed, company mergers and absorptions through tender offers, sales and exchange events are becoming more frequent. This proliferation has increased view with the phenomena of financial innovation and globalization of markets. When companies object of these transactions are listed, the price at which the transaction was concluded, is often different from the market price. When these companies are not listed, stakeholders do not have to set a reference price their exchange. Therefore, there is a question of the determination of a price reflecting the true value of the company. To address this need benchmarks for value, more valuation methods have been developed. “The theoretical emphasis usually focuses on discounted cash flow (DCF) and residual income valuation (RIV) models. These models, however, are often cumbersome to use and sensitive to various assumptions” (Schreiner, 2007). “Time is money” in business or, stated alternatively, that “time is an expensive and limited commodity” is one of the principal reasons for relative valuation methods (Ferris and Pettit, 2013). For that, the practitioners are looking to the method of multiples.

Biržoje listinguojamų įmonių rinkos vertė dėl rinkų neefektyvumo neatitinka jų tikrosios vertės, kuria turi vykti sandoriai. Įmonių tikrajai vertei nustatyti gali būti naudojamas diskontuotų pinigų srautų arba palyginimo metodas. Taikant palyginimo metodą pasitelkiami įvairūs daugikliai, iš kurių dažniausiai pasirenkami pelno, vertės ir pajamų. Ankstesni moksliniai tyrimai parodė, kad daugiklių pasirinkimas priklauso nuo pramonės šakos, kurioje įmonės veikia. Pavyzdžiui, nustatant statybos ir inžinerijos pramonės šakoje veikiančių įmonių vertę tinkamiausi daugikliai yra P/E, EV/S ir EV/EBITDA. Palyginamųjų įmonių pasirinkimas sukelia problemų, nes rinkoje nėra identiškų įmonių, todėl jos turi būti pasirenkamos pagal tam tikrus kriterijus. Dažniausiai pasitelkiamas pramonės šakos ir ROE kriterijus. Nustatant vertę tinkamiausias yra hormoninis vidurkis, o nustatant daugiklių tinkamumą – logaritminė paklaida.