Linguistic sustainability for a multilingual humanity

Abstract

Kartais manoma, kad tautinių mažumų bendruomenėms vertėtų atsisakyti savo paveldo kalbos vardan nacionalinių ir tarptautinių kalbų kodų vartojimo bei socialinės ir ekonominės pažangos. Kita vertus, esama ir priešingų nuomonių, teigiančių, jog būtina išsaugoti kalbinę įvairovę bei skirtingus kolektyvinius identitetus. Šiame straipsnyje „darnos“ sąvoka kildinama iš požiūrio, kad ekonomikos pažanga turi būti plėtojama atsižvelgiant į natūraliosios aplinkos vystymąsi bei jį integruojant. Taip apibrėžta „darna“ leidžia pagrįsti „kalbinės darnos“ sąvoką, akcentuojant, kad dominuojančių kalbų plėtra tinkamai neatsižvelgiant į kalbinės įvairovės puoselėjimą gali turėti tokių pat neigiamų socialinių ir kultūrinių pasekmių kaip ir aplinkai kenksminga ekonomikos plėtra. Straipsnio autorius pabrėžia būtinybę politikos formuotojams, institucijoms, kalbinės daugumos bei kalbinių mažumų atstovams prisiimti sociolingvistinės įvairovės išsaugojimo atsakomybę bei numatyti prioritetinius žingsnius, užtikrinančius kalbinę darną.

Some believe that it is necessary for members of minority linguistic groups to abandon their heritage languages in favor of national or global codes of communication in order to advance economically and socially, while others favour the preservation of linguistic diversity and the maintenance of distinct collective identities. This paper applies the concept of ‘sustainability’ – originally derived from the viewpoint that economic development should be carried out with respect for and integration with the dynamics of the natural environment – to the notion of ‘linguistic sustainability’, arguing that expansion of dominant languages without regard for the maintenance of linguistic diversity can have repercussions that are potentially as devastating, from a social and cultural perspective, as the damage caused by economic expansion without regard for the environment. The author argues for the need for policymakers, institutions, and members of both majority and minority language groups to take responsibility for the preservation of sociolinguistic diversity, offering a set of priorities for ensuring linguistic sustainability.