Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/871
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Bughio, Muhammad Qasim
Title: Determining the status and use of languages spoken in Pakistan
Other Title: Pakistano kalbos : statuso ir vartosenos analizė
Is part of: Darnioji daugiakalbystė, 2014, nr. 4, p. 46-56
Date: 2014
Keywords: Kalbų planavimas;Kalbų politika;Kalbos statusas;Ugru kalba;Hindi kalba;Language planning;Language policy;Language status;Ugru;Hindi
Abstract: Pietų ir pietryčių Azijos besivystančios šalys susiduria su įvairiais socialiniais, ekonominiais, politiniais ir kultūriniais iššūkiais. Šių visuomenių, kaip pavyzdžiui, Pakistano, daugiakalbė ir įvairiaetninė sandara vis dar ženkliai apsunkina vieningos kalbų politikos sukūrimo galimybę. Sumaištį dar labiau padidina nuolat auganti anglų kalbos, kaip pasaulinės kalbos, svarba bei nykstanti arba stagnuojanti vietinių kalbų reikšmė, daugiakalbėms šalims nesugebant vykdyti visapusiškos kalbų išsaugojimo strategijos. Pakistane kalbų planavimas ir vietinių kalbų status įvertinimas visada sukeldavo diskusijų šalies politinėje, teisinėje ir konstitucinėje istorijos plotmėje. Iki pasidalijimo subkontinentinei šalies istorijai buvo būdinga urdu–hindi polemika, tačiau po 1947 metų iškilo bengali kalba, dėl kurios kilo nemažai nesutarimų, galiausiai ji tapo viena iš priežasčių, nulėmusių atskirų Pakistano ir Bangladešo valstybių susiformavimą (Mustafa, 2011). Kol Pakistanas vis dar bando spręsti kalbų planavimo problemas, galima daryti prielaidą, kad, išanalizavus jo vykdytą kalbų politiką bei Malaizijos, Šveicarijos, Nigerijos ir Kanados kalbų planavimo žingsnius, galima nubrėžti gaires ir padėti visoms suinteresuotoms pusėms išvengti tų pačių klaidų. Tad pastarasis tyrimas nagrinėja kalbų planavimo patirtį Pakistane bei kitų šalių daugiau ar mažiau sėkmingus kalbų politikos įgyvendinimo atvejus.
Developing economies in South and South East Asia are faced with numerous challenges socioeconomically, politically and culturally. The multilingual and multi-ethnic makeup of these societies including Pakistan shows a marked confusion to come to terms with a uniform language policy. At the root of this confusion there is, on the one hand, a growing ascendency of English globally and, on the other hand, the downward trend or at least stagnation in local languages for the failure of these states to have comprehensive strategies to render them vital. Language planning and determining the value of local languages in Pakistan has always been a point of debate in the political, legal and constitutional history of the country. In the pre-partition era, the sub-continental history was marked by Urdu-Hindi controversy, while after 1947, the latter was replaced by Bengali that remained a great source of unrest and ultimately proved an impetus in the division of Pakistan and Bangladesh into two separate countries (Mustafa, 2011). While the country is still grappling with the issue, it is assumed that revisiting its own past policies and the conscious efforts of Malaysia, Switzerland, Nigeria and Canada shall serve as a roadmap and shall inform the stakeholders to avoid time-tested mistakes. This study, thus, takes into consideration the history of language planning in Pakistan and presents cases of other countries that have already embarked on such policies to varying degree of successes.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/871
http://dx.doi.org/10.7220/2335-2027.4.3
https://hdl.handle.net/20.500.12259/871
Appears in Collections:Darnioji daugiakalbystė / Sustainable Multilingualism 2014, nr. 4

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

98
checked on Dec 8, 2019

Download(s)

92
checked on Dec 8, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.