Šventosios upės reguliavimo praktika

Abstract

Upės tėkmė nuolat sąveikauja su vaga, ją keičia ir pamažu pritaiko tekantiems debitams praleisti. Dažnai šis keitimas neatitinka aplink ją gyvenančių žmonių ir apskritaivisuomenės ūkinių tikslų, jiems yra nenaudingas ar net pavojingas. Tokiais atvejais natūralų procesą reikia keisti dirbtinėmis vagos reguliavimo priemonėmis, t.y. reguliuoti upę.Tačiau reguliuojant trumpus upės ruožus joje vykstantys vagos formavimosi procesai ne sustabdomi, o tik pakoreguojami. Tai savo ruožtu keičia nusistovėjusią upės vandens ir nešmenų režimo pusiausvyrą, tampa impulsu formuotis naujai. Taigi upės vagos reguliavimas dažniausiai yra tik prisitaikymas prie joje vykstančio vaginio proceso ir jo nukreipimas kita, naudingesne linkme [1,2].Reguliuojant upes Lietuvoje dažniausiai gilinamos jų vagos laivybos sąlygoms gerinti arba stiprinami eroduojami krantai. Atliekant šiuos darbus anksčiau, planinės ekonomikos sąlygomis, vagoje vykstančių procesų analizės svarba buvo nepakankamai vertinama. Vyravo polinkis apsidrausti, naudoti standžias betono ir gelžbetonio konstrukcijas, buvo laikomasi nuostatos, kad tokių kapitališkų statinių sugriovimas yra gamtos stichijos padarinys. Dabartinė praktika rodo, jog protingai naudojant įvairias natūralias vagų reguliavimo ir krantų stiprinimo medžiagas, teigiamą efektą galima psiekti 2-3 kartus pigiau, o vaginio proceso pažinimas ir panaudojimas pagerina upės vaizdą ir padidina jos transportinį pajėgumą [3,4]. Tokia buvo mūsų paskutiniajame dešimtmetyje pritaikyta Šventosios upės reguliavimo praktika [5,6,7].