Atsinaujinančios energijos gavybos ir naudojimo Lietuvos kaime potencialas

Abstract

Plečiant atsinaujinančios energijos naudojimą mažėja aplinkos tarša, didėja gyventojų užimtumas, mažinamas energetinių žaliavų importas. Lietuvoje atsinaujinančios energijos dalis šalies energetiniame balanse sudaro apie 9%, o elektros energijos - apie 3%. Europos Sąjungoje (ES) iki 2010 metų numatoma pasiekti 12 ir 22,1 % šių rodiklių reikšmes [1, 2]. Svarbiausias sektorius, didinant atsinaujinančios energijos naudojimą yra žemės ūkis [1]. Šiuo metu kaime (žemės ūkio darbuose ir namų ūkyje) apytikriai sunaudojama apie 9,1 PJ atsinaujinančios energijos. Tai iš esmės yra medienos ir šiaudų kuras bei mažoji hidroenergetika ir padengia apie trečdalį visų energijos sąnaudų kaime. Tačiau žemės ūkyje yra didelių rezervų didinti atsinaujinančios energijos gavybą ir naudojimą. Šio darbo tikslas - nustatyti atsinaujinančios energijos gavybos ir naudojimo techninį potencialą Lietuvos kaime. Šiame darbe atskirų atsinaujinančios energijos šaltinių siektinas potencialas vertintas pagal techniškai pagrįstas nauidojimo galimybes 2015-2020 m. Šis potencialas yra didesnis už ekonomiškai pagrįstą šiuo metu[3]. Nustatant siektiną potencialą buvo orientuotasi į ES šalių perspektyvinius šios energijos įsisdavinimo planus. Tačiau atsižvelgta ir į šių šaltinių tyrimo rezultatus ir naudojimo patirtį Lietuvoje. Šiame darbe panaudoti tyrimų rezultatai gauti vykdant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamas mokslo programas "Saulės ir kiti atsinaujinantys energijos šaltiniai žemės ūkiui" ir "Saulės energijos konversija ir naudojimas".