| Abstract: | Straipsnio tikslas – atkreipti kalbų dėstytojų dėmesį į kiekvienos kalbos frazeologizmų gausybę, kuri, mokantis kalbos ir kultūros, tradiciškai vartojama minimaliai. Dabar jau visuotinai pripažįstama nuomonė, kad būtent frazeologija parodo liaudies kultūros ypatumus. Tyrimo objektas yra autorės sukaupta patirtis – frazeologizmų tyrinėjimai, susiję su leksikologija, leksikos stilistika ir praktine latvių kalba. Šiandien lingvistikai būdingas platus tyrimų spektras. Svarbią vietą užima lingvokultūrologijos požiūris į kalbos vienetų mokymąsi. Kalbos ir kultūros sąveikos klausimas šiandien aktualus visuomenėje, kurioje didėja pasaulio problemų globalizacija, todėl tampa būtina atsižvelgti į įvairių tautų elgesio universalumą ir specifiką. Žvelgiant į tautų tarpusavio ryšius reikia suprasti, kokiose situacijose potencialiai gali atsirasti kultūrinis nesusipratimas. Svarbu nustatyti kultūrines vertybes, kuriomis pagrįstas komunikacinis elgesys. Aukštosiose mokyklose šie įgūdžiai privalomi studentams, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiems kitoje kultūrinėje aplinkoje. Iki XX a. 10 dešimtmečio studentai buvo labiau raginami įsidėmėti žodžių formas ir atskleisti žodžio reikšmę (dažniausiai – vertimu), ir tik dešimtmečio pabaigoje latvių kaip užsienio kalbos mokymo procese buvo pabrėžtas kalbos semantinis ir praktinis aspektas. Pagrindinis lingvokultūrologinio požiūrio vienetas – lingvokultūrema. Lingvokultūrema – ir kalbos, ir kultūros vienetas, nes ji sujungia kalbos reikšmę, ir kultūros prasmę, egzistuojančią už kalbos sistemos ribų. Lingvokultūrema gali būti ir leksinis, ir sintaksinis vienetas: žodis, žodžių junginys, sakinys, tekstas (Gavrilina, Vulane, 2008, p. 21). Remiantis lingvokultūrologiniais kalbos tyrimais, lingvistinė analizė leidžia suskirstyti kalbos vienetus į tris tipus: žodžius ir posakius, kurie lyginamose kalbose visiškai sutampa; žodžius ir posakius, kurie lyginamose kalbose sutampa tik iš dalies; žodžius ir pasakymus, kurie lyginamose kalbose nesutampa. Įvairūs lingvokultūrologijos aspektai nuo 2005 m. yra ir Europos frazeologijos asociacijos vykdomo projekto tikslas – išaiškinti ne tai, kas skirtinga, o tai, kas bendra, t. y. nustatyti Europos kalboms bendrą frazeologijos dalį. Ankstesnio projekto rezultatai rodo, kad vienodų ar panašių frazeologizmų randama iki 50 skirtingų kalbų. Idiomų, turinčių panašią leksinę ir semantinę struktūrą, esama ir tose kalbose, kurios nėra genetiškai susijusios ir kurių vartosenos teritorijos toli viena nuo kitos. Beje, reikia pažymėti, jog kiekviena tauta turi savo specifinį kultūrinį pasaulio vaizdą ir kultūrinį istorinį kelią. Kiekvienos kalbos frazeologizmų visuma perteikia tautos kultūrą, mąstymą ir vertybes. Frazeologizmai skatina tekste įžvelgti kultūrologinę informaciją, per tai studentai gali plėtoti komunikacinę, kalbos, sociokultūrinę ir mokymo kompetencijas. Šios galimybės yra svarbios, kai vienoje grupėje mokosi kelių tautybių studentai, dėl įvairių priežasčių patekę į kitą kultūrinę aplinką (vienarūšėje kultūrinėje aplinkoje minėtos galimybės yra tiesiog formalios). Mokantis frazeologizmų, kyla ir problemų: skirtingos frazeologizmų teorijos; studentai nežino frazeologizmų; žino, bet nevartoja; negalima pažodžiui versti žodžio perkeltinės reikšmės; skirtingos asociacijos (pvz., saulė); tas pats frazeologizmas vartojamas skirtingame kontekste (narsus kaip liūtas, piktas kaip liūtas); frazeologizmų išraiškingumo studentai turi mokytis specialiai. Mokantis lingvokultūremų, sukuriama naujų galimybių: praplėsti leksiką; susipažinti su savo kalbos ir kultūros paveldu; daugiau sužinoti apie kitą kultūrinę aplinką (kiekvienos tautos vertybes, stereotipus, elgesio normas, kalbėjimo etiketo taisykles, papročius, gyvenimo būdą ir kt.); praturtinti tarpusavio bendravimą gerbiant kultūros paveldą; motyvuoti domėtis kalbotyros ir ekstralingvistiniais tyrinėjimais. Ši informacija praturtins abi puses, nes kalbos vartotojai, dalydamiesi patirtimi, mokosi iš kitų tautų kultūros tradicijų.
Raksta mērķis ir pievērst valodu docētāju uzmanību bagātajam ikvienas valodas
frazeoloģismu klāstam, kas tradicionāli valodas un kultūras apguvē tiek izmantots minimāli.
Vispārpieņemts ir atzinums, ka tieši frazeoloģija atspoguļo tautas kultūras īpatnības, jo
valodas lietotāja ir pati tauta. Pētījuma objekts ir autores apkopotā pieredze darbā ar frazeoloģismiem
vairākos studiju kursos: leksikoloģijā, leksikostilistikā un praktiskajā latviešu
valodā. Mūsdienās lingvistikai raksturīgs plašs izpētes spektrs. Svarīgu vietu tajā ieņem
lingvokulturoloģiskā pieeja valodas vienību apguvē. Jautājums par valodas un kultūras savstarpējiem
sakariem ir aktuāls šodienas sabiedrībā, kurā arvien aktuālāka kļūst pasaules
problēmu globalizācija. Līdz ar to rodas nepieciešamība ievērot gan dažādu tautu universālo,
gan specifisko uzvedības raksturu. Tāpat tautu savstarpējos sakaros nepieciešams savlaicīgi
apzināties situācijas, kurās var rasties liela iespējamība starpkultūru nesapratnei. Svarīgi
ir noteikt kultūras vērtības, kuras ir komunikatīvās uzvedības pamatā. Augstākās izglītības
līmenī šīs prasmes ir jāapgūst studentiem, kas dažādu iemeslu dēļ nokļuvuši citā kultūrvidē.
Augstākajā izglītībā līdz 20. gs. 90. gadiem studenti vairāk tika rosināti uz valodas formu iegaumēšanu
un vārdu nozīmju atklāšanu (visbiežāk – tulkojot), tikai 90. gadu beigās latviešu
valodas kā svešvalodas apguvē tika uzsvērts valodas semantiskais un praktiskais aspekts.
Lingvokulturoloģiskās pieejas didaktiskā pamatvienība ir lingvokulturēma. Lingvokulturēma
ir valodas un kultūras vienība, jo tajā apvienojas gan valodiskā nozīme, gan kultūrjēga,
kas pastāv ārpus valodas sistēmas. Lingvokulturēma var būt gan leksiska, gan sintaktiska
vienība: vārds, vārdu savienojums, teikums, teksts (Gavriļina, Vulāne, 2008:21). Lingvokulturoloģiskā
valodas analīze no izpētes viedokļa ļauj valodas vienības iedalīt trīs tipos: vārdi
un izteicieni, kuri pilnībā sakrīt salīdzināmajās valodās; vārdi un izteicieni, kuri daļēji sakrīt
salīdzināmajās valodās; vārdi un izteicieni, kuri nesakrīt salīdzināmajās valodās. Dažādi
lingvokulturoloģiskie aspekti kopš 2005. gada ir arī Eiropas Frazeoloģijas biedrības realizēta
projekta mērķis – noskaidrot nevis atšķirīgo, bet gan kopīgo, t. i., konstatēt frazeoloģijas
daļu, kas ir kopīga Eiropas valodām. Līdzšinējie projekta rezultāti ļauj secināt, ka
vienādi vai līdzīgi frazeoloģismi ir sastopami pat 50 dažādās valodās. Idiomas ar līdzīgu
leksisko un semantisko struktūru ir sastopamas arī valodās, kuras nav ģenētiski radniecīgas
un teritoriāli atrodas tālu cita no citas. Tajā pašā laikā jāatzīmē, ka katrai tautai ir
sava specifiska kultūras pasaules aina, jo katrai tautai ir savs kultūrvēsturiskais ceļš uz to.
Katras valodas frazeoloģismu kopums atspoguļo tās kultūrvidi, domāšanu un vērtības.
Frazeoloģismi rosina saskatīt tekstā kulturoloģisku informāciju, tādējādi studentiem tiek
dota iespēja izkopt komunikatīvo, valodas, sociokultūras un mācību kompetenci. Šīs iespējas
ir aktuālas, ja grupā mācās vairāku tautību studenti, kas dažādu iemeslu dēļ nokļuvuši citā
kultūrvidē, jo viendabīgā kultūras vidē tās ir tikai formālas. Darbā ar frazeoloģismiem rodas
arī problēmas: atšķirīgas frazeoloģismu teorijas; studenti nezina frazeoloģismus; zina, bet
nelieto; nevar/ nedrīkst burtiski tulkot pārnestās nozīmes; dažādas asociācijas (piem., saule);
dažāds konteksts arī vienam frazeoloģismam (drosmīgs kā lauva, dusmīgs kā lauva);
frazeoloģismu ekspresivitāte jāapgūst īpaši. Lingvokulturēmu apguve rada jaunas iespējas:
paplašināt vārdu krājumu apgūt savas valodas un kultūras mantojumu; apgūt citu kultūrvidi
(katras tautas vērtības, stereotipi, uzvedības normas, runas etiķetes formulas, paražas, dzīvesveids
u. tml.); bagātināt savstarpējo saziņu, respektējot kultūras mantojumu; radīt interesi/
motivāciju gan valodnieciskiem, gan ekstralingvistiskiem pētījumiem. Šāda informācija
bagātina abas puses, jo, valodas lietotāji kultūru sastatījumā, daloties pieredzē, apgūst citu
tautu kultūrtradīcijas.
The article aims at drawing the attention of language teachers to a huge number of phraseologisms which exist in every language and which are traditionally rarely used while teaching and learning languages and cultures. The fact that phraseology shows the features of folk culture is now widely accepted. The subject of the research is the experience of the author, namely, the investigation of phraseologisms related with lexicology, the stylistics of lexis and Latvian language for practical uses. These days a wide range of investigation is characteristic of linguistics. Lingvo-culturologic viewpoint to the learning of units of speech takes an important part in the investigations. The question of interaction between language and culture is nowadays relevant in our society, which experiences the growth of global problems, therefore, it is becoming essential to consider the versatility and particularity of behaviour of different nations. Looking at relations between different nations, it is important to foresee potential cultural misunderstandings. It is also important to determine cultural values which form the basis for communicational behaviour. In higher education institutions these skills are obligatory for students who, for various reasons, get into different cultural environments. Until 1990 students were encouraged to memorize word forms and to unpack the meaning of words (usually by means of translation) and only at the end of the 90’s the semantic and practical aspects of speech were highlighted in the process of teaching Latvian as a foreign language. The main unit of lingvo-culturologic viewpoint is lingvocultureme. Lingvocultureme belongs both to language and culture, as it unites the meaning of language and culture which exists outside the boundaries of the language system. Lingvocultureme may be the unit of both lexis and syntax: a word, a phrase, a sentence, a text (Gavrilina, Vulane, 2008, pp. 21). According to lingvo-culturologic language research, linguistic analysis allows to divide units of language into three types: words and sayings which totally coincide in the languages compared; words and sayings which partially coincide in the languages compared; words and languages which do not coincide in the language compared. Since 2005 various aspects of lingvo-culturology have also been the subject of the project which is carried out by the European Society of Phraseology. The aim of the project is to discover the similarities rather than differences, i.e. to find the part of phraseology which is common for European languages. The results of the previous project show that identical or similar phraseologisms can be found in nearly 50 languages. Idioms with similar lexical and semantic structure can be found even in languages which are not genetically connected and whose areas of usage are distant from each other. It is important to note that each nation has its own cultural vision of the world and a cultural-historic way. In the phraseologisms of each language the culture, the way of thinking and values of each nation are conveyed. Phraseologisms in texts encourage students to search for culturologic information, through which students can develop their communicative, language, socio-cultural and learning competences. These opportunities are important in the cases when students who get into different cultural environment for various reasons and who have different nationalities study in one group (in homogeneous cultural environment these opportunities are formal). Various problems are possible while learning phraseologisms: different theories on phraseologisms; students do not know phraseologisms; students know phraseologisms, but do not use them; it is impossible to translate the figurative sense of some words literally; different associations (e.g. sun); the same phraseologisms are used in different contexts (e.g. as brave as a lion, as angry as a lion); students need to learn the expressiveness of phraseologisms. While learning lingvoculturemes new opportunities are created: to develop lexis; to get familiarized with the heritage of your own language and culture; to know more about different cultural environment (the values, stereotypes, norms of behaviour, speech etiquette, customs, way of living, etc. of each nation); enrich intercommunion paying respect to cultural heritage; to motivate language users to take interest in linguistic and extralinguistic research. Such information will enrich both sides, as language users who share their experience learn from the cultural traditions of other nations. |
