Gamtinių ir antropogeninių veiksnių įtaka azoto išplovai upelių baseinuose

Abstract

Trijuose Lietuvos žemės ūkio veiklos baseinuose (Vakarų, Vidurio ir Pietryčių Lietuvoje) jau vienuolika metų tiriama, kaip keičiasi vandens nuotėkis ir bendrojo azoto (N) išplovimas kintant gamtinėms sąlygoms ir žemės ūkio veiklai. Tiriami upelių baseinai skiriasi klimato sąlygomis, dirvožemiu, žemės naudojimu ir ūkininkavimo intensyvumu. 1996-2006 m. vidutinis metinis nuotėkis ir N koncentracijos tirtų upelių žiotyse labai kito. Upelių nuotėkis kito nuo 159 iki 240 mm, o N koncentracija - nuo 2,4 iki 5,9 mg l-1. Didžiausias upelio kalvotoje Pietryčių Lietuvoje nuotėkis (į jį, be kritulių, patenka ir gruntinis vanduo). Didžiausia N koncentracija yra Vidurio Lietuvos upelyje, kurio baseine žemės ūkio veikla intensyviausia, o upės maitinamos beveik vien paviršinio vandens. Taikant metinių stebėjimų duomenų daugialypę polinominę regresinę analizę nustatyta, kad N koncentracijos visuose tirtuose upeliuose priklauso nuo kritulių kiekio, oro temperatūros ir N koncentracijos krituliuose (R2= 0,92; 0,83 ir 0,56). Mėnesinių stebėjimų ryšys tarp gamtinių veiksnių ir N koncentracijos upeliuose silpnas. Įvairiose Lietuvos dalyse gamtiniai veiksniai turi nevienodą įtaką N koncentracijos upeliuose kaitai. Tiriant kiekvieno gamtinio veiksnio poveikį atskirai nustatyta, kad Vidurio ir Pietryčių Lietuvoje upelių vandens kokybei didžiausią įtaką turi krituliai (R2= 0,72 ir R2= 0,61 ). Vakarų Lietuvoje N koncentraciją upelyje lemia šio elemento koncentracija krituliuose ir oro temperatūra (R2= 0,58 ir R2= 0,54). Didžiausia vidutinė metinė N apkrova 1 996-2006 m. buvo Vidurio Lietuvos upelyje -13,5, o mažiausia Vakarų Lietuvos upelyje - 5,5 kg ha-1. N apkrova tirtuose upeliuose kai kuriais metais skyrėsi iki 4-5 kartų. Vidurio ir Pietryčių Lietuvos upeliuose, esančiuose toliau nuo jūros, N apkrova didžiausia pavasarį, o Vakarų Lietuvos upelyje, kur jaučiama jūros įtaka