Baltiškoji savimonė Lietuvoje ir Latvijoje
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2012 | 1 | 10 | 18 |
Straipsnyje nagrinėjama skirtinga lietuvių ir latvių tautinės savimonės raida bei jos skirtumų priežastys, gretinant lietuvių ir latvių istorinę patirtį. Daroma išvada, kad skirtumus lėmė susiklosčiusi nevienoda luominė abiejų tautų struktūra. Dėl XIII a. vokiečių ekspansijos ir priešinimosi jai šiaurės baltai neteko savo diduomenės ir tapo išimtinai valstiečių tauta, o lietuviai išlaikė luominę struktūrą, tačiau jų diduomenė nuo XV a. ėmė lingvistiškai lenkėti, ilgainiui tapo dvikalbė, bet išlaikė savo lietuvišką etnosą kurį laiką. XIX a. bilingvistinė lietuvių bendruomenė rinkosi tautinę savimonę ir pilietiškumą, priklausomai nuo individo vartojamos kalbos; latvių bendruomenė tokio skilimo išvengė, nes, istoriškai būdama monolingvistinė, išlaikė latvišką identitetą ir su tautinės savimonės dilema XIX a. nesusidūrė. Didesnė latvių tautos konsolidacija latvių kalbos pagrindu jaučiama ir iki šiol, formuojant kalbos ir tautinių mažumų politiką Latvijos Respublikoje. Lietuvoje šiuo klausimu pastebimas tam tikras blaškymasis, stokojama nuoseklumo, visa tai dangstant liberalumu ar istorine tradicija.
The article explores the distinct development of Lithuanian and Latvian national self-awareness and the circumstances determining the differences by comparing different historical experience. It is inferred that the differences were conditioned by the unlike estate structure of both nations. Due to the 13th century German expansion and opposition to it, the Northern Balts lost their nobility and became an exclusively peasant nation. The Lithuanians, conversely, preserved their estate structure; however, their nobility began to turn Polish linguistically in the 15th century, becoming bilingual, although maintaining Lithuanian ethnos for some time. In the 19th century, the bilingual Lithuanian community chose national self-awareness and patriotic attachment subject to the language employed by the individual; the Latvian community evaded this split, because historically it was monolingual, preserved Latvian identity and did not have to face the dilemma of national self-awareness in the 19th century. Greater consolidation of the Latvian nation on the basis of the Latvian language has been still felt up to now in the development of the language and minority policy in the Latvian Republic. In this respect, Lithuania demonstrates certain indecisiveness and lack of consistency, veiling it with liberalism and historical tradition.