Žirnių ir pupų miltų priedų įtaka kiaulių augimui, mėsingumui ir kai kuriems mėsos kokybiniams rodikliams

Abstract

Norint nustatyti žirnių ir pupų miltų priedų įtaką Lietuvos baltųjų ir Pjetreno veislės I kartos mišrūnų kiaulių augimui, mėsingumui ir kai kuriems mėsos kokybiniams rodikliams, analogų principu sudarytos penkios grupės, po 10 paršų kiekvienoje. I (kontrolinės) grupės kiaulės buvo šeriamos vien miežiniais miltais. II grupės kiaulės gavo 85 proc. miežinių miltų ir 15 proc. žirnių miltų pašarų mišinį, o III grupės kiaulių racionas buvo sudarytas iš 75 proc. miežinių ir 25 proc. žirnių miltų. IV grupės kiaulės gavo 20, o V – 30 proc. pupų miltų priedų; likusią jų raciono dalį sudarė miežiniai miltai. Visoms kiaulių grupėms buvo skirti premiksai. Didžiausi priesvoriai per parą nustatyti V grupės kiaulių – 20,47 proc. didesni palyginti su kontroline grupe. Duodant 30 proc. pupų priedo kiekį, gauta 4,91 proc. daugiau raumenų ir 4,76 proc. mažiau lašinių palyginti su kontroline grupe. Naudojant 15 proc. ir 25 proc. žirnių priedo bei 20 proc. pupų miltų, šie rodikliai buvo mažesni, bet geresni už kontrolinės grupės kiaulių mėsingumo duomenis. Lyginant vidaus organų išsivystymą, esminių skirtumų tarp bandomųjų (II, III, IV ir V) kiaulių grupių ir kontrolinės (I) grupės nenustatyta. Žirnių ir pupų miltų priedai teigiamai veikė mėsos morfologinę sudėtį, nugaros ilgiausiojo raumens kokybinius bei mėsos juslinius rodiklius. Geriausia vandens rišlumo geba pasižymėjo III grupės kiaulių mėsa, skirtumas su kontroline grupe sudarė 4,02 proc. Mažiausi virimo nuostoliai buvo V grupės kiaulių mėsos; skirtumas tarp šios ir bandomosios grupės buvo 4,03 proc. III grupės kiaulių mėsa įvertinta geriausiai pagal skonio kriterijų; skirtumas tarp jos ir kontrolinės (I) grupės kiaulių mėsos sudarė daugiau kaip 1 balą.