Transpiracijos proceso saulėtu paros metu termodinaminė analizė

Abstract

Visų būvių vanduo, esantis aplinkos ore ir dirvoje, laikomas vienu iš svarbiausių gamtinių išteklių, būtinų gyvybei Žemėje. Vandens garinimo procesas vyksta dėl šilumos, kurią augalas gauna iš Saulės spindulinės energijos. Žemės sausumos paviršius per metus išgarina apie 70 250 km3 vandens. 1 kg vandens išgarinti sunaudojama 2500–2550 kJ/kg šilumos. Taigi transpiracija – drėgmės iš augalo šalinimas – yra ne tik fiziologinis, bet ir termofizikinis procesas, vykstantis tarp augalo ir aplinkos. Transpiracijos procesas – tai augalo energijos ir drėgmės mainų su aplinka termodinaminis procesas. Šie trys fiziniai veiksniai – drėgmė, šiluma ir spindulinė energija – pasireiškia kaip termoenerginiai procesai, nulemiantys augalo asimiliaciją saulėtu paros metu, ir gali būti užrašyti augalo energijos balanso lygtimi. Minimi veiksniai termodinamiškai turi būti nagrinėjami kartu kaip augalo šilumos ir drėgmės mainų su aplinka procesas. Teorinius energijos ir drėgmės mainų su aplinka termodinaminius pagrindus ir jų analizę h–x diagramoje esame pateikę ankstesnėje šio žurnalo publikacijoje. Šiame straipsnyje toliau tęsiame transpiracijos proceso termodinaminę analizę. Jame pateikiame energijos ir drėgmės mainų su aplinka procesų, vykstančių augale saulėtu paros metu, dėsningumus. Augalo energijos ir drėgmės mainų su aplinka procesai nagrinėjami grafiškai h–x (oro entalpija–drėgnis) diagramoje