Kauno miesto valdžios žmonės XVII-XVIII a. sandūroje / Rasa Varsackytė

Abstract

Straipsnyje siekiama pateikti XVII - XVIII a. sandūros Kauno miesto valdžios (turint galvoje magistrato ir vaito institucijas) charakterį. XVII a. antrojoje pusėje miesto magistrato sąvoka Kaune buvo devalvuota: be burmistrų ir tarėjų, oficialiais, magistratui priklausančiais miesto pareigūnais tapo ir suolininkai. Tokiu būdu magistrato ir tarybos apibrėžtys tuo laiku jau nebėra tapačios. Nors bendras visų miesto savivaldos įstaigų administracinis darbas kartkartėmis pastebimas jau XVII a. pirmojoje pusėje, tačiau bene labiausiai politinę - socialinę visuomenės raidą išjudino XVII a. vidurio karų bei okupacijos sukelta miesto (ir viso krašto) politinė, ekonominė ir moralinė krizė, paspartinusi atitinkamų institucinių tradicijų griūtį ir kai kurių naujovių proveržį. "Senasis", gerokai nukraujavęs burmistrų ir tarėjų magistratas nebesugebėjo visų tenykštės miesto valdžios svertų ir toliau koncentruoti vien savo rankose bei apsiginti nuo elitan siekiančių patekti asmenų. Pakrikusiam miestui administruoti reikėjo daugiau kvalifikuotų žmonių. Municipalitetinė karjera mieste vyko eiliškumo principu: iš bendruomenės prisiekusiųjų asmuo patekdavo į suolininkus, po to į tarėjus, burmistrus ir vaitus. Kiekvieno kauniečio karjera - tai sudėtingas, įvairių aplinkybių, o visų pirma šeimos, giminės, tikėjimo, draugų ir turto reguliuojamas procesas. Išankstinė sąlyga - kandidatas privaląs būti pirkliu. Amatininkai kaip fiziniu darbu besiverčiantys asmenys miestietiškoje, pirklių dominuojamoje bendruomenėje buvo niekinami ir į magistratą neįleidžiami. Be to, atskira magistrato hierarchijos pakopa vis labiau atsijodavo kiekvieną kandidatą ir viršūnėn patekdavo tikrai elitiniai, gerai mieste įsitvirtinę (šeimos, draugų, turto atžvilgiu) asmenys.[...]

The wars and the occupation in the middle of the 17th century left a big trace on the social and economic structure of Kaunas city. Thus, in the second half of the 17th century the term "magistratas" (magistrate) could not be equated with "taryba" (council), like in the first part of the century. From then on the Magistrate included the bankers who worked with the administrative affairs together with the Council. The exhausted Council could not keep the city power alone. In addition to that, the ruined city needed more skilled officials. The municipal career was usually based on the principle of regular succession: from a post of a banker to posts of a counselor, a burgomaster and a voigt. The main factors that shaped the municipal career were family, relatives, faith, friends and wealth. The members of the Magistrate could be only merchants. The main characteristics of a member of the Magistrate was his versatile activity: the earnings at the Magistrate were too short, so the main occupation of many officials was trade. Such a risky occupation and the economic crisis of the State resulted in the ruling elite including not only rich or middle-class people but also poor men who were sinking in debts.[...]