Thought as a ‘territory-in-between’ for word and image

Abstract

Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas galėtų susieti filosofiją ir vizualiuosius (tapybą, kiną) bei žodinius (literatūrą) menus. Ar įmanoma ir jei taip, tai kaip įmanoma reflektuoti visus menus kaip vieno kūrybinio įvykio momentus? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, aptariamas logikos ir kūrybiškumo susikertant menui ir filosofijai susidūrimas, antra – žodžio ir vaizdo nebendramatiškumas, surastas / išrastas belgų siurrealisto René Magritte’o ir reflektuotas Michelio Foucault. Čia sugrįžtama prie klasikinio F. Niezsche’s disputo su Sokratu apie logikos ir kūrybiškumo priešpriešą ir siekiama atsakyti į klausimą, kurią pusę – Sokrato ar F. Nietzsche’s – paremia šioje diskusijoje Gilles’is Deleuze’as (1925–1995) ir Félixas Guattari (1930–1992). Atrodytų, kad jie suderina logiką ir kūrybiškumą, pastebėdami, kad menas nėra nei mokslinio mąstymo, nei filosofijos koreliatas ar papildas, kad trys minties formos – menas, mokslas ir filosofija – turi po nepriklausomą specifinę kryptį, Kita vertus, interpretuodamas I. Kantą, G. Deleuze’as pastebi disharmoniją tarp vaizduotės, supratimo ir proto, ir, sekdamas Antonino Artaud’o įžvalgomis, jis išskiria naują minties tipą kaip tarpinę teritoriją tarp žodžio ir vaizdo

This article asks the questions: what are the points of semblance between arts and philosophy? How is it possible to reflect them as one moment of creative event? For answering this question first of all, it discusses the clash between the logic and creativity in meeting of philosophy and arts and secondly – the clash between the word and the image, invented by the artist René Magritte and the philosopher Michel Foucault. It returns to the classical disagreement of Nietzsche with Socrates about the dominance of logic over creativity and asks the question: what side is taken by Gilles Deleuze (1925–1995) and Félix Guattari (1930–1992) in this discussion. It seems they reconcile logic with creativity, saying that art is no correlative, no supplement to scientific understanding, that the three great forms of thought – art, science, and philosophy, – are three independent routes, each specific and each as direct as the others. On the other hand, interpreting Kant Deleuze notices the discord between imagination-understanding and reason and following the insights of Antonin Artaud he discerns the new type of a thought as a possible territory-in-between for word and image