Lagerių ir tremties pasaulio tiltai lietuvių tremtinių prisiminimuose

Abstract

Straipsnis siekia atskleisti egzistencijos bei kultūrinio tapatumo vaizdavimo būdus karo ir pokario tremties ir Sibiro lagerių lietuvių literatūroje. Antrojo pasaulinio karo metais sovietų įvykdyta Lietuvos aneksija ir okupacija lėmė ypatingą šalies gyventojų naikinimą ir trėmimą. Šią problematiką gvildenanti lietuvių literatūra yra labai įdomi, daugialypė ir turtinga. Tremties ir lagerių tekstai – tai ne tik atsiminimai, dienoraščiai ir laiškai, bet ir esė bei romanai. Autoriai kūriniuose dažnai pabrėžia savo tautos likimą, žmonių patriotizmą. Tremties ir lagerių literatūriniai aprašymai suformavo ištisą deportuoto asmens patiriamų sąsajų ir priklausomybių pasaulį-sistemą. Siekiant sukurti literatūrologinės lagerių literatūros analizės elementų klasifikavimo sistemą, paremtą metaforišku ir simboliniu aprašymu, straipsnyje vartojamos sąvokos: „laiko tiltas“, „atstumo tiltas“, „sienų tiltas“, „kultūrinės integracijos tiltas“, „literatūrinio pasakojimo tiltas“. Tikimasi, kad šie hipotetiniai svarstymai leis į tremties literatūrą pažvelgti iš kitos perspektyvos ir įkvėps atkuriamojo tyrimo kelio idėją. The aim of the article is to analyze the character and symbolic aspects of memoirs by Lithuanian World War II exiles. The tragic period in the history of Lithuania, when thousands of people were arrested and deported to Siberia occupies a very important place in Lithuanian literature. Lithuanian exile literature – novels, diaries, letters, and essays – which tells stories about people’s experiences in exile, their homelessness, and very often death raise many problems and questions. The article describes aspects of building bridges aimed at cultural and literary integration in exile’s life. Special attention is paid to the bridge as a symbol of cultural closeness or distance among people of different nationalities living next to each other in remote areas of Siberia. The specifics of exile’s memoirs also allow to talk about the “bridge of borders” that divided free people from enslaved ones, i.e. exiles, about the “bridge of time” that existed from the very first moment of deportation to the moment of freedom. Finally, the article discusses the role of the bridge as the metaphor of dialogue.