Jūrinis karinis paveldas kaip vietovės dominantė arba XX a. pab. „genius loci“ atspindys

Abstract

Nuo 16-osios ICOMOS generalinės asamblėjos ir Kvebeko deklaracijos priėmimo prabėgo dešimt metų. Tema buvo kurį laiką primiršta, tačiau per pastarąjį dešimtmetį suaktyvėjęs naujų statybų mastas istorinėse miestų dalyse skatina grįžti prie genius loci aktualinimo klausimo. Šiame straipsnyje analizuojami du jūrinio karinio paveldo pavyzdžiai: Neringos fortas ir Šv. Jono Krikštytojo pilis Tenerifėje, aptariant jų santykį su kraštovaizdžiu ir greta įsikūrusiais naujais traukos centrais, tokiais kaip delfinariumas ir Tenerifės auditorija. Abu nagrinėti pavyzdžiai beveik pažodžiui atspindi Kvebeko deklaracijos teiginius ir kuria naujas genius loci prasmes be sentimentų nustumdami pirmines jūrinio karinio paveldo funkcijas

Ten years have passed since the 16th ICOMOS General Assembly and the adoption of the Quebec Declaration. The topic was forgotten for some time, but during the past decade, the increased scale of new construction in the historic parts of the cities has encouraged the return to the queston of the genius loci. The article analyzes two examples of maritime military heritage, Neringa Fort in Lithuania and St. John the Baptist's Castle in Tenerife (Spain). Specifically, their rela- tionship with the landscape and communication with the new adap- tive uses: a dolphinarium in Lithuania and an Auditorio de Tenerife. The Quebec Declaration is virtually reflected in both examples. The original function of these maritime defensive heritage objects is changing, as the previous history is dissolving without sentiments and a new genius loci, or the spirit of the place, is being developed