Regioninės savimonės (re)prezentacijos : kraštovaizdis, vieta ir tapatumas XXI a. pradžios Kauno literatūriniuose ir fotonaratyvuose
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date |
|---|
2011 |
Straipsniu siekiama teoriškai ištirti regiono, regioninės savivokos, savimonės klausimus, kartu atskleidžiant reikšmingas vietos/kraštovaizdžio ir tapatumo sąveikas XXI a. pradžios Kauno literatūriniuose ir fotonaratyvuose. Teigiama, jog kraštovaizdis ir vieta – tai sudėtingos, giliaprasmės sąvokos. Įvairių meninių reprezentacijų dėka, sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis skirtingi kraštovaizdžiai bei savos vietos yra įgalinami ,,kalbėti“ ne tik regioninėmis, tačiau ir nacionalinėmis, visai tautai aktualiomis – egzistencinėmis – reikšmėmis. Šiandieninių Kauno literatūrinių bei fotonaratyvų (straipsnyje aptariami E. Janušaičio Kauno bruko, P. Venclovos Susapnuotų gyvenimų, K. Navako Gero gyvenimo kronikų, E. Janušaičio, M. Lideikio Nuo Roko iki Abelio tekstai bei K. Navako ir G. Česonio foto albumas Sutiktas Kaunas) analizė atskleidžia kintančias ar jau pakitusias regioninės savivokos bei regioninės savimonės formas XXI a. pradžioje.
The article aims to explore the region and regional self-consciousness while revealing the significant interactions between place, landscape and identity at the beginning of the 21st century. The analysis of Kaunas’ literary and photo narratives shows that landscape and place are complex concepts of aour culture. Different landscapes and specific places express deep regional meanings, national as well. Contemporary Kaunas literary and photo narratives reveal the changing forms of regional identity. Place-making is a way of constructing the past, venerable means of doing human history, it is also a way of constructing social traditions and, in the process, personal and social identities. This article reveals, that we are, in a sense, the place-worlds we imagine.