Transdisciplininių tyrimų kryptimi

Abstract

Lietuvoje plečiamas kultūros tyrimų problematikos laukas. Tradicinės kultūrologijos žinios persipina su gretutinių mokslų sričių: istorijos, literatūrologijos, edukologijos, menotyros žiniomis. Kultūrologinė problematika apima visų šių mokslo sričių klausimus. Tokie patys kaitos procesai vyksta ir kaimyninėse šalyse, ir tolimesnėse mokslinėse bendruomenėse. „Pasaulinė deklaracija apie aukštąjį išsilavinimą XXI amžiuje: prielaidos ir praktinės priemonės“, priimta Aukštojo mokslo tarptautinės konferencijos dalyvių 1998 m. Paryžiuje, pateikė rekomendacijas – skatinti mokymo proceso programų transdiscipliniškumą ir mokyti būsimuosius specialistus, remiantis transdisciplininėmis nuostatomis, padėsiančiomis spręsti sudėtingas gamtos ir visuomenės problemas (UNESCO, 1998). Transdiscipliniškumo terminą 1970 metais pasiūlė Jeanas Williamas Fritzas Piagetas. Jis pateikė pirmąjį sąvokos apibrėžimą. Mokslininkas mano, kad po tarpdisciplininių tyrimų etapo reikia tikėtis dar aukštesnio – transdisciplininio etapo, kai nebus apsiribojama tarpdisciplininiais santykiais, bet tie santykiai bus suvokiami globaliai, griežtai neskiriant ribų tarp disciplinų ( Piaget’as, 1951)