Kuršių nerija lietuvių literatūroje: kultūros atminties paradigmos : monografija

Abstract

Vietos suvokimas nuolat kinta: tai, kas buvo reikšminga vienai kartai, tampa visiškai neaktualu kitai, kuri stengiasi iš naujo įprasminti savo santykį su vieta. XIX a. autoriui M. L. Rėzai labiausiai rūpėjo paliudyti savo gimtąją vietą, įrašant ją į visos Prūsijos žemėlapį. XX a. lietuvių autoriai pirmiausia siekė užrašyti tai, kas jiems buvo visai nežinoma, „terra incognito“. Būtent Kuršių nerijos suradimo džiaugsmas labiausiai justi tarpukario tekstuose. Egzilio rašytojai šią vietą įtraukia į savo tremties žemėlapius: tai – dvasinė patirtis, prarasties skausmas. Pasilikusiųjų sovietinėje Lietuvoje santykis su Kuršių nerija tampa prieštaringas: asmeninę patirtį siekiama papildyti kultūros šaltiniais – istorija, mitu, kita vertus, ne viename kūrinyje akivaizdžiai siekiama nutylėti apie kuršininkus, kurių pokariu nebelieka, justi potekstė, bandymas rašyti neužkliūvant sovietinei cenzūrai. Naujausioje literatūroje ryškėja pastangos liudyti trauminę atmintį: tai ypač ryšku V. Bartulio pjesėje „Pamokslas žuvims“. Taigi Kuršių nerija yra įvairiopai suvokta vieta: esama skirtingų atminties dialektų, kurie leidžia kalbėti apie gana intensyviai išgyvenamos vietos vaizdinį

The perception of a place is constantly shifting: something that was important to one generation becomes completely irrelevant to another, which is trying to conceptualize anew their relationship with that place. 19th century author Martin Ludwig Rhesa cared the most to capture his native place by recording it into the map of the entire Prussia. The 20th century Lithuanian authors, first and foremost, sought to write what was completely unknown to them, the “terra incognita”. The joy of the discovery of the Curonian Spit is most felt in the interwar texts. Exile writers include this place in their exile maps: it is a spiritual experience and a pain of loss. For those who remained in the Soviet Lithuania, the relationship with the Curonian Spit becomes ambivalent: personal experience is sought to be complemented with cultural sources: history and myth. However, numerous works unmistakeably seek to elide the subject of the Curonians, who no longer remained in the postwar, and only the subtext is felt, an attempt to write without alarming the Soviet censorship. In the latest literature, efforts are sensed to capture the traumatic experience: it is especially evident in the play “Pamokslas žuvims” (“A Sermon for the Fish”) by Vidmantas Bartulis. Thus the Curonian Spit is a place understood in diverse ways: different “dialects of memory” exist which make it possible to discuss the image of a rather intensely experienced place