Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai: skaudūs pokario liudijimai

Abstract

Šiame straipsnyje analizuojama vienintelė Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knyga Sugrįžimai (1993), kurioje surinkti viso gyvenimo eilėraščiai. Daugiausia dėmesio skiriama pokariniams tekstams, kurie sovietmečiu negalėjo būti publikuoti dėl aiškių poteksčių: poetė perteikia tragiškas to meto jausenas, niekaip netelpančias į privalomo optimizmo šablonus. P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė rašė tik sau pačiai, iškalbėdama tai, kas jai tuo metu buvo esmingiausia: namų ilgesį ir benamystės patirtis, kaltės jausmą ir atleidimo troškimą, poezijos tylą. Vis dėlto kaip tik šie tekstai dabar liudija vidinį neprisitaikymą, pastangas išlikti savimi bent jau eilėraščiuose. Poezijos žodžius savaip papildo ir atsiminimai apie savo kartą, kuriuose išryškėja konkrečios gyvenimo detalės, padedančios suprasti pokario kontekstus

This article analyzes the only book Sugrįžimai (Returns; 1993) by Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (1922– 1989), in which poems of all her life are collected. The main attention is paid to post-war texts that could not be published in the Soviet era because of their clear subtext: the poetess conveys the tragic feelings of that time, which do not fit into the patterns of compulsive optimism. Aukštikalnytė-Jokimaitienė wrote only for herself, expressing her feelings: the homesickness and experience of homelessness, the feeling of guilt and desire for forgiveness, and the silence of poetry. Still, these texts now testify to her internal reluctance to adapt, efforts to remain herself at least in poems. Poetry words are supplemented by memories of her own generation, which reveal specific details of life that help to understand the post-war context