Patarlių ir priežodžių panaudojimas ispanų kalbos paskaitose

Abstract

Patarlės ir priežodžiai, kaip liaudies išminties lobynas, gali būti puiki kalbos mokymosi priemonė nuo pat pirmųjų susipažinimo su nauja kalba ir kultūra žingsnių. Šie, iš kartos į kartą perduodami trumpi, bet labai daug savyje talpinantys kūriniai, gali padėti susipažinti su kitos tautos tikėjimais, prietarais, mąstymo stereotipais, rūpesčiais, kultūrine įvairove ir istorija. Antra vertus, nemenkas skaičius universalių posakių, kurie skirtingose kalbose išreiškiami naudojant tokias pačias priemones, atskleidžia skirtingų kultūrų sąlyčio taškus, parodo, kad esame ir kitokie, ir tuo pačiu panašūs, padeda kurti dialogą tarp skirtingų kultūrų. Tiek Bendruosiuose Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenyse (2002), tiek ispanų kalbos mokymo(si) gaires pateikiančiame dokumente Plan Curricular del Instituto Cervantes (2007) yra pabrėžiama, kad norint tapti įgudusiu kalbos vartotoju, yra būtina vystyti sociokultūrinę ir tarpkultūrinę kompetencijas, be socialinės tikrovės, kultūrinių žinių neįmanomas sklandus bendravimas kita kalba. Tad patarlių ir priežodžių, kaip neatsiejamos kiekvienos kultūros dalies, pažinimas yra būtinas, norint pasiekti kalbos vartojimo meistriškumą. Mokslininkai pastebi, kad šiandieniniame pasaulyje, dėl nepaprastai sparčiai vykstančių pokyčių, patarlės ir priežodžiai praranda savo aktualumą ir tampa vis rečiau vartojamais. (Argi, pvz., mus pasiekę senolių orų spėjimai, užkoduoti patarlėse, gali konkuruoti su pakankamai tiksliomis meteorologinėmis prognozėmis?). Kasdieniniame gyvenime tai lyg ir lieka pagyvenusių žmonių prerogatyva, o jaunimas, geriausiu atveju, telieka pasyviais vartotojais. Tad patarlės daugiausiai mus pasiekia per rašytinius šaltinius- spaudą ir ypač grožinės literatūros kūrinius. [...]