Vyskupas Antanas Karosas Punske: pabėgėlis ar tremtinys?

Abstract

Per mažai yra kalbama apie paskutinį Seinų ir pirmąjį Vilkaviškio vyskupą Antaną Karosą. Jis buvo tylus, atsargus, bet labai išmintingas, kaip kad jį dažnai įvardindavo ir amžininkai, ir vėlesni jo biografijos tyrinėtojai – sapiens senex. Iš tikrųjų vyskupas A. Karosas gali atrodyti ne per daug reikšminga asmenybė Lietuvos bažnytiniame gyvenime. Tačiau taip nėra. Jis dažnai vertinamas kaip gana sumanus diplomatas, išmintingas vyskupijos administratorius ir – kas svarbiausia – nepaprastai tėviškas ganytojas. Šio straipsnio tikslas yra papasakoti apie mažai žinomas vyskupo A. Karoso apsigyvenimo Punske priežastis ir aplinkybes, jo pareigų vykdymo galimybes, autoritetą bei galutinio pasitraukimo iš lenkiškosios vyskupijos dalies detales. Tai mažai žinomos istorijos atkarpos rekonstrukcija, kuri jokiu būdu neturėtų prisidėti prie seniai išgyventų nesutarimų eskalavimo, priešingai – objektyviai įvertinta praeitis teprisideda prie darnaus įvykių kūrimo šiandien. Straipsnyje remiamasi gana nedaug istoriografinių šaltinių. Lenkijos istorikai mažai analizuoja minimą vyskupo tremties Punske laikotarpį bei aplinkybes. Čia galima paminėti tokius autorius, kaip antai Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), Vitoldas Jemielity (Witold Jemielity) ir kt. Šie istorikai, plačiai nagrinėdami istorinius įvykius Seinų krašte, kažkiek pamini ir šiame darbe nagrinėjamą problemą. Tačiau lenkų literatūra vengia gilintis į vyskupo A. Karoso išvykimo iš Seinų klausimą. Lietuvių šaltiniai labiausiai siejami su 1919 ir 1920 metų periodine spauda, kuri nuolat informavo apie Seinų krašte vykstančius procesus (pirmiausiai „Tauta“ ir „Laisvė“). Įdomių ir vertingų faktų galima rasti ir vyskupo Pranciškaus Karevičiaus prisiminimuose „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“ bei kituose išspausdintuose veikaluose.[...]