| Abstract: | Soviet history becomes a multiple resource for recognizing or defining the contemporary threats to Lithuania as well as leading to specific strategies. All this combines (1) the successful experience in the demolition of the Soviet system; (2) the perception of an ongoing Cold War; and (3) the escalation of a sense of blame for the Soviet period. By applying discourse analysis, this article reveals some dominating post-Soviet trajectories of those Soviet Lithuanians working in the field of culture who participated in the national revival. The analysis shows how a few key analytical categories (totalitarianism, ethnicity) are practically exploited in these trajectories and how they influence the growing usage of the politics of history in the Lithuanian public sphere.Ethnic mobilization activities engaged in during Soviet times by some intelligentsia members became favorable criteria for engaging in the national revival movement at the end of the 80s. Capital conversion, being the face of changes or even being the moral authority (for example, Justinas Marcinkevičius or Vytautas Landsbergis) apparently legitimized their authority and the cultural leaders‘ exclusive right to articulate the foundations of a new system or to openly criticize the weakening Soviet system. The national question for a time overlapped with the ideas of a free market and liberalism. Today we observe the process of trying to move away from the dominance of the liberal path, calling it the wrong trajectory on which to proceed in the post-Soviet period (“we fought for different Lithuania”). This re-positioning includes a wide range of Soviet intelligentsia members who were also part of Sąjudis. This new position shares a critical approach towards Western influence. Their rhetoric evokes parallels with the past (e.g., the old empire has been replaced by a new empire; a new center is aspiring to greater power, etc.). Their cultural-social capital provides them with the legitimacy to articulate emerging political threats and gives them an opportunity to become saviors again and to use their know how of the 80s in a new situation.However, these cultural leaders not only pose challenges but also face them. A neoconservative line actively emphasizes the responsibilities of cultural leaders who once served the Soviet system and demands that this fact be appropriately evaluated in contemporary society. This line uses ‘totalitarianism’ as a practical category, aiming ro reveal the ‘evil empire’ and calling for a preventive strategy against current Russian imperialist designs. It also sees the “self-centered” trajectories of former Soviet cultural elites as inadequate in the context of geopolitical rivalries and growing tensions between the Russian world and U.S. allies. In this perspective the “ethnicity” category is seen as promoting localism and preventing rapid westernization. The neoconservative line also attempts to correct the development of Lithuanian liberalism by criticising the latter‘s too strong engagement on behalf of the right to individual self-expression and too little regard for collective engagement.By working out these influences of two competing lines of post-Soviet intellectual development, the politics of history in Lithuania will carry on at a high level and will further use “Soviet history” and “Soviet experiences” as a resource for political or personal strategies.
Sovietmečio laikotarpis kaip daugialypis išteklius apibrėžiant grėsmes šiandieniniam Lietuvos kontekstui, o kartu pagrindas – kilti specifiniam strategavimui, kuriame susipina sėkmingos patirties griaunant sistemą, (ne)baigto Šaltojo karo suvokimo, kaltės už sovietinį laikotarpį kėlimo kontekstai. Straipsnyje taikant diskurso analizę pabandoma dekonstruoti Lietuvos sovietmečio kultūrininkų strategavimą posovietmečiu, atskleidžiant sąsajas su atskirų analitinių kategorijų (totalitarizmas, etniškumas) intensyviu praktiniu vartojimu, žyminčiu istorijos politikos didėjimą Lietuvos viešojoje erdvėje.Tautinės mobilizacijos sovietmečiu veikla atskiriems kultūrininkams tapo palankiu kriterijumi kurti ir įsitraukti į Sąjūdį, o įsitraukus į Sąjūdžio veiklą darė asmenį pokyčių savininku. Kapitalo konversija, buvimas pokyčių veidu, moraliniu autoritetu (pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius ar Vytautas Landsbergis) akivaizdžiai įteisino kultūrininko autoritetą – turėti išskirtinę teisę artikuliuoti naujos sistemos pamatus ar atviriau kritikuoti silpstančią sistemą. Tautiškumas tuo metu siejosi su laisvosios rinkos idėjomis, liberalizmu. Šiandien stebime procesą, kai bandoma atsiriboti nuo liberalizmo palaikymo, vis labiau akcentuojama ne į tą pusę pasisukusi valstybės raidos trajektorija („ne už tokią Lietuvą kovojom“). Minėta Sąjūdžio kultūrininkų linija, vaizduojanti esamą situaciją kaip itin neigiamai paveiktą „siautusio liberalizmo“, iš tiesų atspindi platų sovietmečio ar Sąjūdžio meto kultūrininkų ratą. Ši pozicija, jeigu ir ne akivaizdžiai antivakarietišką, tai kritinį požiūrį į Vakarų įtaką jau yra suformavusi. Retorikoje atsiranda pasikartojamumo kontekstas: seną imperiją keičia nauja imperija; esą naujas centras nurodinėja, prarandamas savarankiškumas ir pan. Kultūrininko patirtis artikuliuojant kylančias grėsmes tampa galimybe jam pačiam tapti gelbėtoju iš naujo ir pritaikyti savo devintojo dešimtmečio patirtį.Kultūrininkai ne vien kelia iššūkius, bet ir patys jų susilaukia. Buvusios tarnystės sovietinei sistemai kontekstą ar intelektualo pareigos klausimą posovietinėje visuomenėje gana aktyviai kelia neokonservatoriška linija. Ši atsakomybę už sovietinę praeitį pabrėžianti pozicija remiasi totalitarizmu kaip praktine kategorija, išryškinant buvusią blogio imperiją ir siekiant prevencijos nepapulti į Rusijos brėžiamą erdvę. Šiame politikos lauke pernelyg „į save centruojanti“ kultūrininkų pozicija atrodo (pateikiama) kaip nesusipratėlių intelektualų laikysena didžiųjų geopolitinių žaidimų kontekste, formuojantis dviem stovykloms – Rusijai bei jos palydovams ir JAV sąjungininkams. Etniškumas atrodo kaip pernelyg lokalizuojanti ir vakarietiškumo plėtrai trukdanti amorfiška laikysena. Šiai neokonservatoriškai linijai yra būdingas liberalizmo ištaisymo aspektas, pripažįstant atskirų interpretacijų ar laikysenų ydingumą, pernelyg daug dėmesio skiriant individo saviraiškai ir pernelyg mažai kolektyviniams įsipareigojimams savo aplinkai. Esant šiai priešpriešai sovietmečio tyrimus veikiantis istorijos politikos laukas tikrai nesilpnės, „sovietinę patirtį“ naudos kaip resursą ir pateiks keletą konkuruojančių valstybės raidos projekcijų. |
