Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija [Rankraštis] : daktaro disertacija : humanitariniai mokslai, filologija, lietuvių kalba (H 5902)

Abstract

Nuo seno vaikų kalba traukė mokslininkų dėmesį. Tarpdalykinis šios srities pobūdis patraukė ne tik psichologus, bet ir lingvistus, filosofus, antropologus, sociologus. Tolydžio didėjantis domėjimasis kalbos įsisavinimo dalykais skatina tirti kuo daugiau kalbų. Psicholingvistai jau atsakė į daugelį klausimų, susijusių su gimtosios kalbos įsisavinimo raida. Nustatyta, kad tam tikro amžiaus vaikai sužino apie objektų egzistavimą; jie suvokia, kad objektai gali veikti ir būti išdėstyti erdvėje, kad visi turi savo pavadinimus. Įrodyta, kad ir reikšmių susiejimas su tam tikromis kalbos formomis yra grindžiamas vaikų žiniomis apie aplinką. Daugelį metų psicholingvistai domėjosi tik angliškai kalbančių vaikų gimtosios kalbos raida. Kiek vėliau imta tyrinėti ir kitas kalbas. Tai daryti labiausiai skatino universalių kalbos įsisavinimo ypatumų ieškojimas. Iškilo klausimas: ar skirtingose kalbose yra bendra kalbinių reiškinių įsisavinimo eilė. Šiuo metu jau surinkta nemaža duomenų apie daugelį pasaulio kalbų, pirmiausia indoeuropiečių: romanų (italų, prancūzų, ispanų), germanų (anglų, vokiečių, danų, švedų, islandų, norvegų), slavų (rusų, lenkų, čekų), baltų (latvių), semitų (hebrajų), ugrų-finų (vengrų, estų, suomių) ir kt. Šios studijos tikslas – aprašyti, kada ir kaip lietuvio vaiko kalboje radosi viena ar kita daiktavardžio gramatinė kategorija; aiškinti ir interpretuoti atsiradusias „klaidas“ (tai, kas neatitinka suaugusiųjų kalbos modelio), nustatyti jų priežastis. Gautus rezultatus stengtasi lyginti su kitų kalbų tyrimų rezultatais.