Istorine verte išsiskiriantys kultūros paminklai ir jų apsauga Šiaurės Skalvos regione

Abstract

Lietuvos Respublikai priklausančioje Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono dalyje – Klaipėdos krašte – esantis kultūros paveldas 1944–1990 m. laikotarpiu labai nukentėjo. Todėl čia esančių ir valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašas nėra gausus. Tačiau akivaizdu, kad krašte dar likę nemažai apsaugos nusipelnančių objektų. Šiame straipsnyje aprašomi rytinėje Klaipėdos krašto dalyje, Šiaurės Skalvos istoriniame regione esantys ir mažiau žinomi istorijos paminklai. Nustatyta, kad istorinę vertę turi šie objektai: Šereitlaukio piliakalnis, ant kurio stovėjo apytikriai 1276 m. minima skalvių pilis; sienos linija nustatyta 1422 m. sudaryta Melno taikos sutartimi ir daugiau nei 500 metų skyrusi valstybes; senoji Piktupėnų mokykla 1807 m. buvusi Prūsijos karališkosios poros rezidencija; senoji Žukų mokykla, kurioje 1877–1884 m. mokėsi žymus visuomenės veikėjas, kunigas Vilius Gaigalaitis; Ropkojų katalikų bažnyčia 1867–1870 m. buvusi tarpiniu punktu knygnešiams gabenant lietuvišką spaudą į Didžiąją Lietuvą; ant Rambyno alkakalnio stovintis aukuro akmuo, kurį 1939 m. niekino nacistai; rašytojo Johannes Bobrowski senelių Fröhlich sodyba Mociškių kaime; buvusios K. Donelaičio gimnazijos pastatas Pagėgių mieste 1932–1939 m. buvęs krašto lietuvių švietimo ir visuomeninio gyvenimo centru; troba Rukų bažnytkaimyje, kurioje 1953 m. kovodami žuvo Lietuvos partizanai Jurgis Kisielius-Maironis bei Aleksas Vaičiulis-Kęstutis. Galima būtų paminėti dar daugiau nei 30 istorinę vertę turinčių kultūros paminklų šiame regione