Skurdo problemos ekonominio augimo sąlygomis Lietuvoje

Abstract

Šiame straipsnyje pateikiama Lietuvos skurdo analizė ir vertinimas ekonominio augimo sąlygomis bei iškeliamos pagrindinės problemos, susijusios su skurdo mažinimu. Remiantis BVP ir santykinio skurdo rodikliais argumentuojama, jog šalies ekonominis augimas nesprendžia skurdo problemos Lietuvoje: augant ekonomikai, skurstančiųjų gyventojų lygis nemažėja, o kaime, kur vyrauja skurdui jautrių gyventojų grupės, – vaikai, pensininkai ir žemdirbiai – skurdas net padidėjo. Analizuojant valstybės teikiamą paramą skurstantiems gyventojams teigiama, kad valstybės remiamos pajamos – minimalus gyvenimo lygis – yra smarkiai politizuotos ir leidžia tik palaikyti skurstančiųjų fiziologinius poreikius. Įvertinant vidutines vartojimo išlaidas, kurių didžioji dalis skiriama egzistenciniams poreikiams palaikyti, argumentuojama, kad didelė dalis dirbančiųjų yra žemiau santykinės skurdo ribos arba labai arti jos. Gyventojų apsisprendimas dirbti už mažą darbo užmokestį aiškinamas U.Becko teiginiais apie darbo teikiamas socialines funkcijas (statusas, socialiniai ryšiai). Šalies ekonominio augimo teikiamomis galimybėmis naudojasi tik nedidelė visuomenės dalis. Tai rodo didelį atotrūkį tarp nedidelės grupės turtingųjų bei didelės dalies mažas pajamas ir ekonomines galimybes turinčiųjų, ypač kaimo gyventojų ir daugiavaikių šeimų. Skurdo mažinimo problemoms spręsti siūloma pakeisti numatomas socialinės, ekonominės politikos kryptis, kad ekonominis augimas būtų suderintas su darbo užmokesčio kėlimu, darbo vietų kūrimu, ypač remiant smulkų ir vidutinį verslą, suteikiant ypatingas globojamąsias ir skatinamąsias garantijas žemdirbiams ir kitiems kaimo gyventoja