Lietuvos referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje kėlė didelį susidomėjimą ir akademine, ir politinių padarinių prasme. Įsitraukusi į .ketvirtosios plėtros bangos. 2003 m. referendumų .domino strategiją., Lietuva, visuomenės nuomonės apklausose demonstruojanti didelį pritarim ą eurointegracijai, organizavo referendumą viena pirmųjų. Tuo buvo siekiama pozityvaus jo poveikio euroskeptiškesnėms valstybėms. Organizuojant referendumą pasireiškė būdingos tokiais atvejais elito politinės manipuliacijos dėl referendumo institucionalizacijos: teisinės taisyklės buvo nuosekliai švelninamos, bet galų gale išliko griežčiausios ir rizikingiausios, palyginti su kitomis „ketvirtosios plėtros bangos“ valstybėmis; tam darė įtaką sinchronizacijos su kitu referendumu (dėl Konstitucijos keitimo) tikimybė bei ryžtinga piliečių valia spręsti eurointegracijos klausimą teisi škai įpareigojančiame referendume (sutapusi su bendra .ketvirtosios bangos. valstybių tendencija); taip konstituciškai fakultatyvus referendumas tapo privalomas pagal įstatymą ir teisiškai įpareigojantis. Analogi škame Vengrijos referendume pasireiškusi rinkėjų apatija dramatizavo situaciją ir papildomai suaktyvino Lietuvos visuomenę. Vyriausybės organizuota kampanija buvo orientuota veikiau į bendrą pritarimą eurointegracijai, pabrėžiant nacionalinį saugumą ir europietiškąją tapatybę, negu į dalinius argumentus, ir, esant giliam pagrindinių partijų sutarimui, aktyviam populiarių institucijų . žiniasklaidos ir Bažnyčios . įsitraukimui bei menkai susiorganizavus euroskeptikams, išsirutuliojo ne į politines varžybas, o į reklaminę agitacinę kampaniją, peraugančią į propagandą, balansuojančią ant įstatymo pažeidimo ribos. [...].