Pastoracinės veiklos kryptys prieškario Vilkaviškio vyskupijoje

Abstract

Prieškario Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija nėra pakankamai ištyrinėta ir praeities įvykiai įvertinti, tad kalbėti apie to meto Vilkaviškio vyskupiją ne tik galima, bet ir privalu. Nagrinėdami pokario Vilkaviškio vyskupiją matome, kad jos kunigai tikrai buvo uolūs bažnyčios darbininkai: čia veikliai organizuojama pastoracija, platinama pogrindžio spauda, gana aktyvi Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikla. Kyla klausimas: kas tam turėjo įtakos? Atsakymų gali būti daug. Vienas iš jų – tai dar prieškaryje Vilkaviškio vyskupijoje susiformavusios gražios kunigų bendravimo tradicijos, vyskupo M.Reinio asmenybės įtaka Katalikų akcijai, daugybė garsių čia dirbusių dvasininkų pavyzdžių, seminarijos auklėjimo rezultatai, pastoracijos planavimo patirtis ir kiti panašūs veiksniai. Vilkaviškio vyskupija, 1926 m. popiežiaus Pijaus XI įsteigta buvusioje Seinų vyskupijos dalyje, po 1919 metų lenkų okupacijos likusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje buvo labai panaši į visas kitas Lietuvos Bažnytinės provincijos vyskupijas, tačiau pastoracinėje veikloje turėjo ir tam tikrų savitumų. Vyskupijoje buvo pakankamai kunigų darbui parapijose, mokyklose ir kariuomenėje. 1926 m. čia paskirtas energingas vyskupas koadjutorius Mečislovas Reinys, aktyvus Katalikų akcijos dalyvis, uolus pastoracijoje, švento gyvenimo, išsilavinęs, reiklus vyskupijos kunigams. Vyskupo M.Reinio ir daugelio kunigų dėka buvo aktyviai dirbama su pasauliečiais katalikais inteligentais. Kunigai uoliai ėjo savo tarnystės pareigas. Vyskupijoje veikė senas ir garbingas marijonų vienuolynas. Marijonų vienuolyno pastoracija didžiausioje vyskupijos parapijoje Marijampolėje darė įtaką ir visai vyskupijai

The history of the pre-war Catholic Church in Lithuania has not been analyzed sufficiently and the events of that period evaluated enough, so that one is not able but should speak about the Vilkaviskis diocese at that time. In looking at the Vilkaviskis diocese after the war, one can see that the priests were really diligent servants of the Church: pastoral work was well-organized, the underground press was spread, the works of the Catholic Committee for the Defense of the Rights of Believers was active. The question arises: what influenced this? Many answers are possible. Among the possibilities are the very good cooperation traditions among the priests which had been formed in the pre-war Vilkaviskis diocese, the personal influence of Bishop Mečislovas Reinys upon the Catholic Action, the examples of many outstanding clergymen, who had worked there, the educational results of the seminary, the experience of pastoral planning, and other similar actions. The Vilkaviskis diocese, established by Pope Pius XI in 1926 from the part of the Seinai diocese which remained in the territory of independent Lithuania after the Polish occupation in 1919, was very similar to all the other dioceses in Lithuania’s Church Province, but also had some peculiarities in pastoral activity. The diocese had a sufficient number of priests for work in parishes, schools and army. In 1926 it received as its head the very energetic coadjutor bishop Mečislovas Reinys, who was well-educated, very diligent in pastorship, an active participant in the Catholic Action, leading a holy way of life, and demanding much from the priests of the diocese. Due to Bishop Reinys and many other priests there was cooperation with lay Catholic intellectuals. The priests carried out their duties diligently. The old and honorable Marian monastery was active in the diocese. Its pastoral activity in the largest parish of the diocese, Marijampole, had great influence on the whole diocese. Still there were a