From person to nonperson : mapping guilt, adiaphora, and austerity

Abstract

As we learn from our political history, we can withdraw from our ability to empathize with other individuals’ pain and suffering. At the same time, we can get back to this ability – yet this doesn’t say a thing about our capability to be equally sensitive and compassionate about all troubled walks of life, situations, nations, and individuals. We are able to reduce human beings to things or non-persons so that they awaken only when we ourselves or our fellow countrymen are hit by the same kind of calamity or aggression. This withdrawal-and-return mechanism only shows how vulnerable, fragile, unpredictable, and universally valid human dignity and life are. This article is an attempt to map this mechanism theoretically through the concepts of guilt, adiaphora, and austerity.

Politinė istorija rodo, jog mes galime pasitraukti iš mūsų empatinės galios lauko, kuriame išgyvename kitų individų skausmą ir kančią. Sykiu galime sugrįžti į šį lauką, nors tai nieko nepasako apie mūsų gebėjimą būti vienodai jautriems ir atjaučiantiems visus visuomenės sluoksnius visose situacijose, visas tautas ir visus individus. Galime redukuoti žmogų į daiktą arba neasmenį, o patys morališkai nubusti tik tada, kai mes patys arba mūsų tėvynainiai patiria tokią pačią nelaimę ar agresiją. Pasitraukimo-ir-grįžimo mechanizmas tik rodo, koks pažeidžiamas, trapus ir visuotinai svarbus yra žmogaus orumas ir gyvenimas. Šis straipsnis atveria pastangą nubraižyti minėtojo mechanizmo teorinį žemėlapį– per kaltės, adiaforos ir griežtos