Lietuvių gimtuvių papročių leksikos ypatybės

Abstract

Straipsnio objektas - XIX a. pab. – XX a. lietuvių gimtuvių papročių leksika. Straipsnyje aptariamos dvi svarbiausios gimtuvių papročių leksikos grupės – eufemizmai ir frazeologizmai, susiję su nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu periodu. Darbe išryškėja eufemizmų ir frazeologizmų regioniniai savitumai. Gimtuvių papročiuose kilmės požiūriu galima išskirti kelias nėščiosios pavadinimų leksikos grupes: a) savieji frazeologizmai (,šalnos pakąsta”, ,,kojas pašalusi” ,,vilko kųsta”, ,,bitės įgelta”, ,,vėjo pripūsta”, ,,vėju pasibėgusi”, ,,jau nebe viena vaikšto”); b) dialektizmai (,,udroja”, ,,nupumpusi”, ,,palaikė”, ,,pritvinkusi”, ,,vėju pasibėgusi”); c) skolintiniai žodžiai (,,drūta”, ,,baliauna”, ,,su bėda”, ,,su ragaže” ); Gimdymui įvardinti vartotos tam tikros simbolinės formulės, išreikštos frazeologizmais: ,,krosnis sugriuvo“, ,,šeimininkė subyrėjo“, ,,pečius persprogo“, ,,pečių suardė“, ,,puodai pabiro“. Gimdyvei pavadinti galima išskirti dvi svarbiausias leksikos grupes: skolinius (,,palaginė“, ,,radnykė‘‘) ir eufemizmus, kurie vartoti tabuistiniais sumetimais. XIX a. pab.- XX a. pr. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje sutinkami zoomorfiniai gimdyvės pavadinimai - vilkas ir meška. Apžvelgus vilko ir meškos simbolius, išryškėja šių gyvūnų semantika. Gimtuvių papročiuose vilkas pasirodo kaip totemas, giminės ir bendruomenės pradininkas. Vestuvių papročiuose jis atlieka mediatoriaus vaidmenį ir siejamas su svetimu, anapusiniu pasauliu. Gyvenimo ciklo papročiuose pastebėtos meškos simbolio sąsajos su erotine sfera.