Žemaičių gyvenimo ciklo papročiai : liaudies religingumo raiška

Abstract

Straipsnyje nagrinėjami žemaičių gyvenimo ciklo papročių elementai ei liaudies religingumo raiška nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. pradžios. Šio darbo pagrindinis šaltinis – etnografinių ekspedicijų medžiaga, autorės surinkta 1993, 2002, 2004 m. Akmenės, Kretingos, Mažeikių, Plungės, Skuodo, Telšių, Šilutės rajonuose, taip pat Telšių vyskupijos Papilės ŠV. Juozapo parapijos metrikų knygos. Atliktas tyrimas parodė, kad žemaičių gyvenimo ciklo papročių elementai bei liaudies religingumo raiška pradėjo keistis ir nykti po Antrojo pasaulinio karo. Iki tol gyvenimo ciklo papročiuose aptinkama įvairių liaudies maldingumo formų: laukiančios kūdikio žemaitės vykdavo į atlaidus, melsdavosi į Mariją dėl laimingo gimdymo, darydavo apžadus (rišdavo prie kryžių kaspinus ar rožančius), po gimdymo buvo įvesdinamos į bažnyčią. Sovietiniais metais išliko tokios liaudies religingumo raiškos ir maldingumo formos kaip Gegužinės, Spalinės, Kryžiaus dienos, kuriose dalyvaudavo visa kaimo bendruomenė. XX a. pabaigoje lietuvių šeima patyrė pereinamojo laikotarpio pasikeitimus. XX a. 10-ojo dešimtmečio – XXI a. pradžios demografinės elgsenos pokyčiai – jaunų porų gyvenimas susidėjus, santuokų ir vaikų vengimas, nesantuokinių vaikų skaičiaus didėjimas, jaunimo migracija į miestus ir emigracijos populiarumas – tai naujai įsitvirtinę, iš svetimos kultūros perimti gyvenimo bruožai, būdingi šiuolaikinei žemaičių šeimai