Kūrybos strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre: atvejo tyrimas

Abstract

Atvejo tyrimui pasirinkti naujausi 2012–2014 metų spektakliai: Juozo Tumo-Vaižganto komedija „Žemės ar moters“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, „Dėdžių ir dėdienių“ inscenizacija Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, Rokiškio liaudies teatre ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre inscenizuotas „Nebylys“. Lyginant režisierių Jono Vaitkaus, Gabrielės Tuminaitės, Eligijaus Daugnoros ir Tomo Erbrėderio kūrybines intencijas ir jų įgyvendinimo strategijas, atskleidžiama vietos ir laiko naratyvo pokyčių spektakliuose dinamika. „Žemės ar moters“, „Dėdžių ir dėdienių“ ir „Nebylio“ (Rokiškio liaudies teatre) pastatymus sieja mimetinė ryšio su meno kūrinio tikrove atkūrimo strategija. Jai būdingas aktyvus, nuoseklus įvykių pasakojimas, įtraukiant pasakotojo figūrą (ar kelis pasakotojus); pasakojimas yra chronologinis ir linijinis, spektaklio naratyvas psichologiškai motyvuotas. Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Nebylys“ antimimetinė spektaklio vietos įkūnijimo strategija neįpareigoja žiūrovo tenkintis vienaplaniu pasakojimu. Spektaklio vizualinis, žodinis, judesinis, muzikinis audinys audžiamas ne tam, kad tikrovę paaiškintų (metapasakojimu). Spektaklyje „Nebylys“ režisierius J. Vaitkus žiūrovams suteikia privilegiją tapti spektaklio vietos ir laiko naratyvo bendraautoriais, o naratyvo gaivintojams ir stebė- tojams suteikiamas kūrėjų statusas.