Kūrybos strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre: atvejo tyrimas

Abstract

Atvejo tyrimui pasirinkti naujausi 2012–2014 metų spektakliai: Juozo Tumo-Vaižganto komedija „Žemės ar moters“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, „Dėdžių ir dėdienių“ inscenizacija Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, Rokiškio liaudies teatre ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre inscenizuotas „Nebylys“. Lyginant režisierių Jono Vaitkaus, Gabrielės Tuminaitės, Eligijaus Daugnoros ir Tomo Erbrėderio kūrybines intencijas ir jų įgyvendinimo strategijas, atskleidžiama vietos ir laiko naratyvo pokyčių spektakliuose dinamika. „Žemės ar moters“, „Dėdžių ir dėdienių“ ir „Nebylio“ (Rokiškio liaudies teatre) pastatymus sieja mimetinė ryšio su meno kūrinio tikrove atkūrimo strategija. Jai būdingas aktyvus, nuoseklus įvykių pasakojimas, įtraukiant pasakotojo figūrą (ar kelis pasakotojus); pasakojimas yra chronologinis ir linijinis, spektaklio naratyvas psichologiškai motyvuotas. Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Nebylys“ antimimetinė spektaklio vietos įkūnijimo strategija neįpareigoja žiūrovo tenkintis vienaplaniu pasakojimu. Spektaklio vizualinis, žodinis, judesinis, muzikinis audinys audžiamas ne tam, kad tikrovę paaiškintų (metapasakojimu). Spektaklyje „Nebylys“ režisierius J. Vaitkus žiūrovams suteikia privilegiją tapti spektaklio vietos ir laiko naratyvo bendraautoriais, o naratyvo gaivintojams ir stebė- tojams suteikiamas kūrėjų statusas

The paper presents a view on recent staging strategy transformations of the writings of Jonas Tumas Vaižgantas in contemporary Lithuanian theatre. Emphasis is put on the memory phenomenon characteristic of the theatre productions of Gabrielė Tuminaitė, Eligijus Daugnora, Tomas Erbrėderis and Jonas Vaitkus. A narrative in the staging of Tuminaitė, Daugnora and Erbrėderis, though different in them all, is chronological, linear and psychologically motivated. The spatio-temporal layer of the story is moved to the past and unveiled alongside with drama development. Meanwhile a narrative in the staging of Jonas Vaitkus is fragmented, lacking psychology, rooted in a documentary landscape. Here only the audience judges the story, makes connections and builds a narrative