Lietuvoje ir emigracijoje dirbančių lietuvių įsipareigojimo organizacijai ypatumai

Abstract

Lietuvos statistikos departamento duomenimis nuo 2004 m. iš Lietuvos emigravo ir negrįžo virš 300 tūkst. žmonių. Vis dėlto, mažai yra tyrimų analizuojančių darbo emigracijoje ypatumus. Vienas iš svarbių su darbu susijusių veiksnių yra įsipareigojimas organizacijai (Meyer et al., 2013). Ankstesni tyrimai rodo, kad įsipareigojimas organizacijai susijęs su darbuotojų gerove ir pasitenkinimu darbu (Jain et al., 2013, Findler et al., 2007). Taip pat, įsipareigoję darbuotojai yra mažiau linkę palikti organizaciją (Brunetto et al., 2012), galbūt dėltojie gali būti ir mažiau linkę emigruoti iš savo gimtosios šalies. Taigi, šiame tyrime siekiama nustatyti, kaip skiriasi Lietuvoje ir emigracijoje dirbančių lietuvių įsipareigojimas organizacijai. Tyrime dalyvavo 953 lietuviai darbuotojai: 450 dirbantys Lietuvoje (79,6% moterys), 503 dirbantys emigracijoje (75,9% moterys). Įsipareigojimas organizacijai buvo matuojamas 18 teiginių Organizacinio įsipareigojimo klausimynu (Meyer et al., 1993), kurį sudaro 3 skalės: emocinis, tęstinis ir normatyvinis įsipareigojimas. Taip pat tyrimo dalyvių buvo prašoma pateikti savo demografinius duomenis (lytį, amžių, išsilavinimą ir šeiminę padėtį). Tiesinė regresinė analizė atskleidė, kad kontroliuojant demografinius kintamuosius, emigracijoje dirbantys lietuviai yra mažiau įsipareigoję organizacijai: pasižymi mažesniu emociniu (b = -0,098), tęstiniu (b = -0,214), normatyviniu (b = -0,138) įsipareigojimu organizacijai nei Lietuvoje dirbantys darbuotojai. Organizacinio įsipareigojimo skirtumų dėl lyties ar išsilavinimo nenustatyta. Emigracijoje dirbančių lietuvių grupėje gyvenantys su sutuoktiniu ar partneriu buvo labiau normatyviai įsipareigoję organizacijai nei gyvenantys vieni. [...]