Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje XX a. – XXI a. pradžioje : tradicijos ir modernumo sąveika

Abstract

Etninės muzikos judėjimo tradicijos ir modernumo sąveika buvo vienas svarbiausių veiksnių, skatinusių šį reiškinį. Kilęs su nacionalinio išsivadavimo judėjimu XIX a. pabaigoje, šis sąjūdis veikė tautinę savimonę ir etninį bei kultūrinį tapatumą. Iki Lietuvos Respublikos atkūrimo teigiamai vertinti visi etninės muzikos gaivinimo būdai, vėliau iškilo tautinio uždarumo ir integracijos į Europos kultūrą klausimai. Pradėtas stilizacijos kelias, tapęs ir etninės muzikos profesionalėjimo pagrindu. Pokaryje jis padėjo atsispirti ir Lietuvos visuomenės sovietizacijai. 1968 m. kilęs folklorinių ansamblių sąjūdis dėl tradicijos prieš modernumą persvaros tolesnę integraciją pristabdė. Tačiau apklausos duomenys rodo, kad organizatoriai ir žiūrovai nori etninę muziką sieti ne tik su tradicijomis, bet ir su pramoginės muzikos kryptimis, todėl tradicijos ir modernumo sąveika svarbi ir šiandien

This process in Lithuania has begun and has been connected to national liberation movement of the end of the 19th c. The way of integration to European culture was choose and this way was continued after the World War II, when the movement of folklore ensembles in 1968 has began. The folklore music of the peasant culture was revealing of all these more than one hundred year period. The respondents of the interview made in the 2011–2013 are favorable to all current forms of revealing of ethnic music and the way of stylization and authorization of ethnic music, according to their opinion, are natural continuation and development of the traditions of ethnic music