Sakralinės muzikos takais

Abstract

Mūsų bažnyčių skliautai, net ir pirmųjų krikščionių vadinamųjų namų bažnyčių sienos, tarp kurių įtikėjusieji meldėsi, nuo seniausių laikų mena ir muzikos garsais skleidžia tikinčiųjų Dievo šlovinimo, padėkos, prašymo ir atsiprašymo aktus. Giesmė yra vienas pagrindinių liturgi‑ jos komponentų. Ji išreiškia dalyvaujančiųjų tikėjimą ir pamaldumą. Tai aktas, kuris pačią liturgiją daro it giesmę ir leidžia giliau išgyventi Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo paslaptis bei išreikšti mūsų su Juo ir vienų su kitais suartėjimo didžiąją realybę. Giesmė yra skir‑ ta liturgijos tarnystei: giedant turi būti meldžiamasi. Krikščioniškųjų konfesijų liturgijos ir liturginės muzikos ištakos siekia pirmuosius am‑ žius. Krikščionybės šaknys – Senajame Testamente, Jeruzalėje, judėjų pasaulyje. Krikščionybė jau pirmaisiais amžiais plito dviem kryptim – į graikų ir lotynų pasaulį. Krikščionių liturgija susiklostė vid. amžiais ir Renesanso epochoje. Vid. amžiais (1054) įvyko Bažnyčios skilimas – atsiskyrė Rytų ir Vakarų Bažnyčios. Atsirado krikščionių tikėjimo kultū‑ rinių formų įvairovė. X a. Europoje krikščionybė išplito į rytus. Lenkija apkrikštyta 966, Rusia – 988 metais. Lietuvoje krikščioniškų giesmių būta per Mindaugo krikšto (1251) iškilmes ir vėliau . Lietuvos valdo‑ vai vis grįždavo į pagonybę, tačiau krikščionybė neišnyko – gyvavo kaip stačiatikybė nuo XIII a. iki katalikiškojo krikšto.[...]