Vilniaus architektūra menotyrininko žvilgsniu – nuo Mariano Sokołowskio iki Vlado Drėmos

Abstract

Menotyros mokslo objektu Vilniaus architektūra tapo XX a. pradžioje, o iki amžiaus pabaigos apie ją rašė beveik dvi dešimtys autorių. Palaipsniui pildėsi istorinių duomenų spragos, įsibėgėjus restauravimo praktikai, atsivėrė paminklų raidos medžiaginiai sluoksniai. Tai keitė nagrinėjamos Vilniaus architektūros apimtį ir interpretavimą. Kai kuriuos laikotarpius nuspalvino ideologijos, tačiau jos negalėjo visiškai užgožti individualybių – kiekvienas menotyrininkas į Vilnių žvelgė savitu žvilgsniu. Straipsnyje apžvelgiami Vilniaus architektūros tyrinėjimai, stebima aspektų, akcentų ir analizės būdų kaita. Vilniumi, jo istorija, žymiais paminklais ir asmenimis kryptingai imta domėtis romantizmo laikotarpiu. XIX a. antrame ketvirtyje pasirodžiusiose Teodoro Narbuto, Mykolo Balinskio, Józefo Ignaco Kraszewskio knygose buvo minimos Vilniaus pilys, bažnyčios, vienuolynai. Knygos žadino suvokimą, jog praeities architektūros objektai yra brangios ir pažintinos vertybės. Tuo metu plintantis kelionių aprašymų žanras XIX a. antroje pusėje paskatino vadovų po Vilnių atsiradimą. Pirmąjį vadovą parašė Adomas Honoris Kirkoras. 1856 m. išleisti Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, kaip pratarmėje teigė autorius, nepretendavo į mokslo veikalą, o kvietė skaitytojus pasivaikščioti po žymias vietas, pradedant Šventaragio slėniu, Pilies kalnu, senamiesčio gatvelėmis, baigiant Senienų muziejaus ekspozicija. 1880 m. išleistas vadovas4 suskirstytas ne pagal maršrutus, o temomis – miesto istorija, bažnyčios, kapinės ir t. t. Kirkoro aprašytasis Vilnius – tai enciklopedisto pasakojimas, gausus faktų, istorijų, patrauklių detalių. Dvi jo pritaikytos struktūrinės schemos (geografiniai maršrutai ir teminės apybraižos) buvo naudojamos ir kitų autorių, rašiusių vadovus po Vilnių XX a. pradžioje bei tarpukario laikotarpiu.[...]