Acta Academiae artium Vilnensis. : [T.] 59 :

Abstract

Kūrybos idėjų migracija – akivaizdus XX a. pr. meno bruožas. Lietuvių, latvių, lenkų, vokiečių, prancūzų, čekų, rusų, suomių, norvegų mene tuo metu pasireiškė ganėtinai panašių tendencijų. Šis faktas verčia teoriškai apmąstyti, kaip ir kodėl vyko meno idėjų migracija kūrėjams kartais netgi nesusitinkant. Žvelgiant plačiau, Europos kultūrinis peizažas XX a. pr. atrodo gana monolitiškas. Tuo metu Europos kraštus ir Rusiją pasiekė art nouveau stilius, žmones traukė vokiečių filosofų giliamintiškumas ir prancūzų poetų žavesys, ypatingą vietą šio laikotarpio Europos kultūroje užėmė muzika. Nepaisant akivaizdžių ekonominės ir socialinės raidos skirtumų, įvairiose Europos vietose ėmė rastis naujo požiūrio į tikrovę ir meną daigų. Muzikus ir dailininkus dar nuo XIX a. vid. traukė visuminio meno kūrinio (Gesamtkunstwerk) idėja. Bet XX a. pr. visoje Europoje prabilta apie „Naująjį meną“ ir jo naują kalbą, kurioje muzikos ir spalvų vienovei teko išskirtinė vieta. Pvz., Odilonas Redonas save vadino „simfonijų tapytoju“, Vasilijus Kandinskis ir jo bendraminčiai Miunchene svarstė apie spalvų „skambėjimą“, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Lietuvoje rašė apie įsiklausymą į tylą, kuri jam buvo „Naujos Kalbos giesmė“. Kas yra šios paralelės – madingas užkratas, neapibrėžtos laiko dvasios (Zeitgeist) apraiška, o gal natūrali menų raida, veikiant vietos sąlygoms ir tarptautiniams ryšiams? Kodėl XX a. pr. dalis tapytojų neišsiteko įprastos akademinės, realistinės ar simbolistinės tapybos rėmuose ir pabandė dailės kūriniuose išreikšti garso idėją, nusavinti muzikos struktūras ir formas, skverbtis į fotografiją? Kodėl kai kurie muzikos kūrėjai žengė per savo disciplinos ribas ir ėmė tapyti? Ar meno inovacijas lemia kūrėjo aplinka, studijos? [...]