Interaction between architectural heritage conservation and symbolic worldview : causes and consequences

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos mūro architektūros paveldotvarkos ir simbolinės pasaulėjautos sąveikos problemos. Simbolinio praeities suvokimo paveikti architektūros paveldo restauravimo ir rekonstravimo darbai dažnai buvo orientuoti į seniausių pastatų pavidalų atkūrimą, dažnai net nepaisant mokslinių duomenų trūkumo. Žinių spragoms užpildyti buvo pasitelkiami du panašūs, tarptautinių paveldotvarkos nuostatų neatliepiantys, mokslinės informacijos spragų užpildymo būdai, tai – mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo derinys bei laisva kūrybinė interpretacija. Abu šie būdai vienareikšmiškai prieštarauja pamatinėms tarptautinėms paveldotvarkos nuostatoms, tačiau Lietuvoje gana lengvai iš mokslinės paveldotvarkos buvo pereinama į kūrybinę sferą. Tai yra, pritrūkus archeologinių, architektūrinių, ikonografinių tyrimų duomenų, apie konkrečias architektūrines kompozicijas ar detales, jos paprasčiausiai sukuriamos. Tokie pastatuose atsiradę praeitį imituojantys elementai tampa lygiaverčiais moksliniu pagrindu atkurtiesiems ir taip apsunkina architektūros praeities pažinimą. Simbolinio mąstymo perspektyvos terpėje subrendęs subjektyvus autentiškos medžiagos traktavimas, išankstinis gotikos, renesanso stilistinių sluoksnių sureikšminimas dažnai neleisdavo deramai įvertinti turimos informacijos ir žlugimui pasmerkdavo vertingus autentiškus vėlesnių laikotarpių architektūros sluoksnius. Atliekant paveldotvarkos darbus, pastatų visumos nelikdavo, buvo paliekami tiktai fasadai. Iš restauruojamų objektų buvo šalinamos XVIII–XIX a. perdangos, pertvaros, durys, langai, krosnys ir kitos su pasirinktinai restauruojamu laikotarpiu nesusijusios detalės. [...]