Vaisingumas kaip asmens lytiškumo raiška

Abstract

Krikščionybė žmogaus asmenį supranta kaip neatsiejamą kūno ir dvasinės sielos vienovę. Žmogus nėra sutapatinamas tik su kūnu, kas būtų būdinga grynai materialistinei sampratai, nei sutapatinamas su siela, kas būdinga daugeliui Rytų religijų. Žmoguje susitinka du pradai: medžiaginis (kūnas) ir dvasinis (siela), kurie yra vienas su kitu labai glaudžiai susiję. Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą "kūno ir sielos vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno "forma";vadinasi, iš medžiagos sudarytas kūnas, veikiant dvasinei sielai tampa žmogiškas ir gyvas kūnas; " tačiau pabrėžiama, kad "dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį". Taigi kalbama apie žmogišką prigimtį, kuriai būdingas kūni?kumas ir dvasi?kumas. ?mogus tiesiog yra kūniškas asmuo. Tiek kūnas, tiek siela yra asmeniški, t. y. būdingi kiekvienam atskiram žmogui. Tam tikram kūnui tinka tik tam tikra dvasinė siela, kuri yra to kūno gyvybės principas. Dar daugiau, " dėl esminės vienybės su dvasine siela kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, jis negali būti vertinamas lygiagrečiai su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia" . Žmogaus kūnas yra neatsiejama integrali ?mogaus asmens dalis ir yra asmens gėris, o ne tik gėris asmeniui. Žmonės, būdami kūniški asmenys, skiriasi vieni nuo kitų savo lytiškumu. Būti žmogumi reiškia būti vyru arba moterimi, reiškia būti lytine būtybe.[...].