Apytalaukio parapija : mikrobendruomenės istorija : mokslo monografija

Abstract

Apytalaukis yra Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtoji parapija. Pirmoji medinė katalikų bažnyčia Apytalaukyje buvo pastatyta XVI a. antrojoje pusėje Petro Laurynaičio Šiukštos iniciatyva, o jos egzistavimas įtvirtintas 1635 m., kuomet pastarojo sūnus Petras Petraitis Šiukšta testamentu paskyrė jai fundaciją bei sudarė sąlygas Apytalaukyje iškilti mūrinei, mūsų laikus pasiekusiai, bažnyčiai. Parapijos ribose skirtingais laikotarpiais funkcionavo trys filijos: Užvalkių, Šventybrasčio ir Lančiūnavos bažnytėlės. Užvalkių filija nustojo egzistuoti XIX a. pradžioje, tuo tarpu Šventybrasčio ir Lančiūnavos bažnyčios nuo Apytalaukio parapijos buvo atskirtos ir savarankiškomis parapijomis paverstos 1948 m. sovietinės valdžios potvarkiu: taip buvo išardyta senoji parapijos struktūra, susilpninta kiekviena iš šių bažnyčių. Darbe siekėme nustatyti pagrindinio parapijoje Apytalaukio dvaro savininkus, aptarti parapijos dvasininkus, išryškinti jų sielovadinę, švietėjišką ir karitatyvinę veiklą, kartais, jei tai įmanoma – visuomenines bei politines nuostatas, atskleisti parapijos turtinę padėtį, apibūdinti sakralinį paveldą, pamaldumo tradicijas. Lokalūs reiškiniai vertinami bendrame Lietuvos istorijos kontekste, išryškinama, kaip tuometinių parapijos gyventojų kasdienybę veikė karai, sukilimai, besikeičiantis valstybės politinis veidas, prioritetų socialiniame ir kultūriniame gyvenime kaita. Gyvu stiliumi parašyta ir gausiai autentiška archyvine medžiaga paremta mokslinė monografija iš esmės atspindi Lietuvos istoriją, perteiktą per eilinės mikrobendruomenės potyrius.