12–18 metų mokinių elektroninių patyčių ryšys su nuostatomis prašyti pagalbos

Abstract

Daugelis vyresniųjų klasių mokinių per paskutinius du mėnesius kartą ar dažniau yra patyrę elektroninių patyčių (Raižienė ir kt., 2009). Lietuvoje bendras elektroninių ir tradicinių patyčių paplitimas viršija Europos šalių vidurkį (Livingstone et al., 2011), tad elektroninių patyčių problema yra aktuali ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Internetu padaroma emocinė žala gali būti didesnė nei realiai bendraujant, nes bendravimas elektroninėmis priemonėmis vyksta 24 val. per parą, informacija plačiai paskleidžiama ir nesuvaldoma, patyčios yra anoniminės, stokojama žinių, kaip jas nutraukti (Ruškus ir kt., 2010). Tyrimai atskleidžia, kad elektroninės patyčios siejasi su žema savigarba, antisocialiu elgesiu, stresu, depresiškumu, mintimis apie savižudybę (Patchin et al., 2010; Sticca et al., 2013; Schneider et al., 2012; Hinduja, 2010). Kiekvienais metais elektroninės technologijos tampa paaugliams vis prieinamesnės, todėl svarbu nagrinėti ne tik elektroninių patyčių sukeliamas pasekmes, bet ir veiksnius, apsaugančius nuo neigiamų su elektroninėmis patyčiomis susijusių pasekmių. Vienas iš tokių veiksnių yra paauglių nuostatos dėl pagalbos prašymo. Tyrimo tikslas – nustatyti ryšį tarp 12–18 m. mokinių elektroninių patyčių patyrimo dažnio ir nuostatų pra- šyti pagalbos. Patyčių mastui mokykloje bei nuostatoms prašyti pagalbos įvertinti buvo naudotas klausimynas, sudarytas remiantis mokslinės literatūros duomenimis. Tyrime iš viso dalyvavo 339 mokiniai (146 berniukai, 193 mergaitės), iš kurių 81 mokinys patyrė elektronines patyčias per pastaruosius du mėnesius. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 15,4 metai (SD = 2). [...]