Relationship between involvement of schoolchildren in bullying at school and experience of physical and emotional abuse in the family

Abstract

Vaikų tarpusavio patyčios yra rimta problema įvairių pasaulio šalių mokyklose, įskaitant JAV (Schaefer, 2007; Werle, 2006), Kanadą (Craig ir Pepler, 2007), Australiją (Bond ir kt., 2001; Rigby, 2003) ir Norvegiją (Olweus, 1993). Mokslinėje literatūroje nurodoma patyčiose mokykloje dalyvaujančių vaikų dalis svyruoja nuo maždaug 29 proc. JAV (Schaefer, 2007; Werle, 2006) iki 51 proc. Australijoje (Bond ir kt., 2001) ir net 70 proc. Lietuvoje (Valiukevičiūtė, 2003). Pastarasis tyrimas parodė, kad kas ketvirtas vaikas patiria bendraamžių patyčias ir net 60 proc. vaikų prisipažino, kad kartais tyčiojasi iš bendraamžių. Net 17 proc. vaikų nurodė, kad jie iš bendraamžių tyčiojasi dažnai, vieną ar daugiau kartų per savaitę. Patyčių mokykloje problema susilaukė nemažo tyrinėtojų dėmesio. Daugiausia tyrimų buvo skirti dalyvavimo patyčiose pasekmėms: tiek besityčiojantiems vaikams, tiek ir patyčių aukoms. Tokie tyrimai parodė, kad patyčios turi rimtų neigiamų pasekmių visiems jų dalyviams. Patyčių aukos pasižymi prastesne sveikata ir savijauta (Gruber ir Fineran, 2007; Rigby, 2003), skundžiasi nerimo ir depresijos simptomais (Bond ir kt., 2001) ir labiau yra linkę susidurti su nerimo sutrikimais vyriasniame amžiuje (Sourander ir kt., 2007). Due, Hansen, Merlo, Andersen ir Holstein (2007) Danijoje atliktas tyrimas parodė, kad patyčių aukos buvo linkę dažniau naudoti vaistus, skirtus psichiniams sutrikimams gydyti ir skausmui mažinti, nei patyčių nepatiriantys bendraamžiai. Be to, tokio dažnesnio vaistų vartojimo nebuvo galima paaiškinti didesniu realių simptomų paplitimu tarp patyčių aukų.[...]